Globalus migracijos paktas

Lietuvai mirtinai pavojingam Globaliam migracijos paktui esu skyręs visą eilę publikacijų (žiūr. nuorodas straipsnio pabaigoje).

Vakar Vokietijos Bundestage įvyko debatai dėl šio pakto pasirašymo. Alternatyva Vokietijai (AfD) frakcijos Bundeatage pirmininkas Aleksandras Gauland kreipėsi į parlamentarus„Ponios ir Ponai, Bismarkas kartą pasakė:“ jeigu kažkur tarp dviejų valstybių sudaromas dar toks nekaltas paktas, reikia iš karto savęs paklausti, kas čia turi būti nužudytas“.

Kodėl „pasisako“ prieš deklaraciją, kai kalbama apie visiškai neprivalomą susitarimą, kaip tvirtina Federalinė vyriausybė, paklausė Gauland. „Kodėl JAV, Vengrija, Austrija, Lenkija, Kroatija nenori pasirašyti susitarimo?“ Atsakymas slypi pačiame pakte: migracija pristatoma tenai išimtinai kaip „šaltinis klestėjimo ir stabilaus vystymosi“. Nei žodžio apie tai, kad migracija destabilizuoja valstybes“.

Laukiama, kad paktas taps pirmuoju žingsniu į tai, kad padaryti imigraciją „žmogaus teise“, kuri viršys valstybės teisę ir taps tarptautinė teisės norma“, – pasakė Gauland. „Milijonai žmonių iš krizinių regionų būtų „paskatinti“ tam, kad išvykti į kelionę. „Kairieji svajotojai ir globalistinės elitos nori paversti mūsų šalį iš nacionalinės valstybės į gyvenvietę“.

Neoliberalioji Bundestago dauguma neturėjo rimtų kontrargumentų AfD pozicijai, todėl buvo mestos jų nuolatos valkiojamos klišės.

CDU atstovas Stephan Harbarth pasakė: „Mes privalome atitikti pasaulio standartus“. Integracijos ministras Joachim Stamp (FDP) pavadino visus AfD faktus neteisingais, o SPD atstovas Christoph Matschie pasiekė liberal-idiotizmo viršūnę: jis AfD sulygino su nacistais, kurie prieškaryje lapkričio mėnesį rengė pogromus prieš žydus. (Tarp kitko, Bundestage buvo pranešta, kad šio pakto ketina atsisakyti ir žydų valstybė Izraelis.)

http://www.pi-news.net/2018/11/gauland-deutschland-soll-zum-siedlungsgebiet-werden/

Christoph Matschie išpuolis, kaip lakmuso popierėlis, tai neoliberalų kortą, kurią jie meta visada, kai nėra kontr-argumentų. Bet kodėl neoliberalai, o tokie šiandien yra Vokietijos socialdemokratai, užprogramuoti į savo šalies interesus žvelgti per judaizmo religijos prizmę?

Koks gi yra neoliberalizmo santykis su judaizmu?

Kad geriau suprasti šį klausimą, aš pacituosiu garsaus publicisto Izraelio Šamiro straipsnį „Liberalizmo religinės šaknys“. http://www.israelshamir.net/ru/ruart132.htm

Šamiras šiame straipsnyje rašo, kad mokymas apie „liberalią demokratiją ir žmogaus teises“ yra „kriptoreligija, sekuliarizuota judaizmo forma, arba neo-judaizmas; jo pasekėjai atgamina pažiūras, charakteringas judėjams; judėjai dažnai pasireiškia rolėje naujo tikėjimo pamokslininkų, bet tuo pat metu tiki į Izraelio sakralumu. Iš tikrųjų, kad Olandijoje sudegina mečetes, o Izraelyje sugriauna cerkves, tai nesukelia jokių emocijų lyginant su tuo, kas prasideda, kada ant sinagogos sienos piešia grafiti, JAV nustato laipsnį lojalumo savo sąjungininkų pagal jų santykius su žydais. Holokausto muziejus (o tiksliau, Šventykla) yra greta Baltųjų Rūmų.“

„Jaučiamas pastebimas ryšys tarp paleo-judaizmo su jo nauja versija. Žydų valstybėje įsikūnijo paranojiška baimė ir neapykanta judėjų į kitatikius, tuo metu kai Pentagono politika yra pasireiškimas tos pačios baimės, bet jau pasaulio mastu. Neo-judaizmo idėjos buvo suformuluotos žydų nacionalisto Leo Štrauso ir buvo perimtos žydų žurnalistų, rašančių „New York Times“.

Egzistuoja projektas statybos naujos Jeruzalės Šventyklos vietoje Al-Aksos mečetės, kad palaikyti neo-judaizmą egzoteriniais ritualais.“

Autorius pažymi svarbia judaizmo ypatybę: „Kaip romėnų dievas Janus, pas judaizmą yra du veidai, vienas – atsuktas į judėjus, o kitas – atsuktas į nejudėjus. Judaizmas reikalauja priešingų dalykų iš judėjų ir ne-judėjų. Tuo jis skiriasi nuo krikščionybės, islamo, budizmo. Šios didžiosios religijos neteikia reikalavimų tiems, kas nėra jų pasekėjai, išskyrus vieną reikalavimą – tapti jų pasekėjais. Judaizmas nereikalauja iš gojo tapti judėju. Dar daugiau, jis tam nepritaria, jei ir ne tiesiog uždraudžia.

Judaizmas iš gojo reikalauja neturėti religijos, netikėti į nieką, išskyrus Dievą pačiu bendriausiu požiūriu, nešvęsti savo religinių švenčių, neteikti paramos savo gentainiams. Visos mūsų aprašytos idėjos neoliberalizmo sutelpa į šią koncepciją.

Individo teisės priešpastatomos kolektyvo teisėms – pas gojų nėra kolektyvinių teisių. Teisę į kolektyvinį, grupinį žaidimą priklauso tiktai (neo) judėjams, o likusieji turi žaisti individualiai. Tiksliau: žmogaus teisės jums, kolektyvo teisės – mums. Dirbančiųjų internacionalas likviduotas, bet auga turtingųjų internacionalo vaidmuo, kalbant Maksimo Kantoro žodžiais.

Gynimas mažumų, daugumos teisių neigimas – suprantamas mažumos religijos vardan.

Privati MIP priklausomybė, išimtinė kapitalo teisė formuoti visuomenės nuomonę. Tai surišta su judaizmo, kaip konkuruojančios bažnyčios, pasaulėžiūra, kuri nori valdyti liaudį.

Moterų gynimas ir homoseksualūs santykiai – turima omenyje šeimos likvidacija. – Judaizmas netiki į gojo šeimą. Šeimos likvidavimas padidina darbininko našumą.

Antirasizmas – numato vietinių (kamieninių) gyventojų didesnių teisių neigimą. Tai natūralu judėjui, kuris nėra kamieninis gyventojas nei vienoje šalyje. Liberalioje paradigmoje antirasizmas leidžia importuoti pigią darbo jėgą, padeda užsienio korporacijoms veikti svetimoje teritorijoje.

Ekonominio savistovumo propaganda numato draudimą socialinės savitarpio pagalbos, Viena iš judaizmo nuostatų, pagal kurią už judėjų bendruomenės ribų bet kokia savitarpio pagalba yra uždrausta.

Antikrikščioniškos propagandos laisvė. Kaip mes jau pasakėme, realus liberalizmas nekovoja su judaizmu. Taip, Amerikoje uždrausta statyti krikščionių religijos simbolius viesuomeninėse vietose, bet leidžiama statyri Hanukos žvakes. Daugumoje šalių judaizmo kritika baudžiama – Rusijoje buvo daug žydų organizacijų bandymų patraukti į teismą kritikus.

Demokratija: jeigu tu nesutinki su aukščiau išdėstytais principais, tai tavo balsas nesiskaito, o jeigu sutinki – tai nesvarbu, už ką tu balsuosi. Taip, Izraelyje vadinamu demokratija, nors gojų gyventojų dalis neturi balso teisės, o skirtumas tarp žydų partijų menkas, Demokratinė Chamas pergalė Palestinoje arba Lukašenko Baltarusijoje buvo sutikta su durtuvais. Serbijoje vyko rinkimai, kol nebuvo išrinkti pageidaujami kandidatai.

Ir taip, mes pasiekiame išvadą – šiuolaikinis liberalizmas – tai judaizmas jo specialioje, skirtoje ne-žydams versijoje, o ne laisvė nuo religijos, kaip tvirtina jo šalininkai.“

Algimantas Lebionka

Reklama