Darosi tikrai nejauku girdėti raginimus iš aukščiausių Europos Sąjungos politinių ešelonų kurti „tikrą Europos armiją“, kuri apsaugotų Senąjį žemyną nuo Rusijos, Kinijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų.

Dar niūriau yra matyti, kaip tokiems planams karštai ploja idėjinė dauguma Europos Parlamente.

Strasbūro ar Briuselio rūmų skliautuose dėl to džiūgauja ne visi. Tačiau tų politikų balsai, kurie nepalaiko naujo militarinio avantiūrizmo užuomazgų Europoje, tarsi pradingsta ketvirtosios valdžios labirintuose. Kaip ir bet kokios aštresnės kritikos atgarsiai naujoms Europos Sąjungos konstruktorių doktrinoms didžiojoje žiniasklaidoje beveik neatsispindi.

O „tikros Europos armijos“ idėja beribės integracijos šalininkams skamba lyg sirenų dainos, kurioms niekas negali atsispirti. Jos tarsi užliūliuoja tuos, kurie tikisi būti pašaukti visos Europos mastu įgyvendinti Prancūzijos prezidento Emanuelio Makrono (Emmanuel Macron) iniciatyvas netolimoje ateityje.

Naujos kariuomenės projektą tikrai lydės ne menki finansiniai bei materialiniai resursai: statyti karinius miestelius ir poligonus, parduoti ginkluotę ar kurti kibernetinio saugumo sistemas.

Homero laikų epo herojus Odisėjas užlipdė vašku draugams ausis, o pats pasiprašė pririšamas prie stiebo, kad praplauktų sirenas ir nepasiduotų gundymams.

Dabartinėje Europos Sąjungos kelionėje naujausiais laikais nėra tokios aiškios politinės lyderystės, kuri sutelktų pasipriešinti ir eliminuotų pavojingas transformacijas.

Galimas daiktas, jog nacionalinių valstybių suverenumo ribos su „tikros Europos kariuomenės“ kūrimu Briuselio kuluaruose jau yra stipriai pastūmėtos. Manipuliuojant neišvengiamos tautų integracijos mandatu ir saugumo grėsmėmis yra bandoma pridengti tikruosius valdančiųjų grupių tikslus bei interesus. Itin šilti kai kurių lyderių apsikabinimai ir bučiniai vadovų taryboje tarsi liudija, jog prie pietų stalo bendrijoje esama tam tikros vienybės ir neformalaus sutarimo.

Tokios „politikos“ ženklų vis labiau ryškėja ir Lietuvos padangėje. Spindinčios krašto apsaugos ministro ir kariuomenės generolų akys ir jų teiginiai, jog Lietuvos kariuomenė dar niekada nebuvo tokia stipri kaip dabar, iš tiesų reiškia, jog dosnus krašto apsaugos sistemos finansavimas iš skurdaus mūsų valstybės biudžeto yra garantuotas ilgalaikėje perspektyvoje.

Pagal NATO standartus šiai organizacijai priklausančios šalys gynybai yra įsipareigojusios pagal galimybes skirti 2 procentus BVP.

Tuo tarpu dėl neaiškių ir visuomenei nežinomų priežasčių prezidentės inspiruota Valstybės gynimo taryba ir parlamentinių partijų lyderiai (išskyrus socialdemokratų) turėjo pasirašyti deklaraciją, kad krašto apsaugos biudžetas iki 2030 metų turėtų pasiekti 2,5 proc. BVP.

Krašto apsaugos ministerijai 2019 metų valstybės biudžeto projekte yra numatyta skirti 948,009 mln. eurų. Šiais metais krašto apsaugos sistemos išlaikymas mums kainuos 873 mln. eurų.

Visuomenei būtų pravartu išsamiai susipažinti su nešališko audito išvadomis, kaip efektyviai biudžetinės lėšos yra panaudojamos, tačiau labai abejoju, ar toks auditas iš viso yra įmanomas šioje sistemoje. Todėl „matuoti“ kariuomenės stiprumą 2,01 procento BVP yra vienintelis lakoniškas ir įtikinamas argumentas.

Kiekvienas mąstantis žmogus supranta, jog ne nuo atseikėtų pinigų priklauso piliečių pasiryžimas ginti savo tėvynę esant būtinybei.

Kas būtų, jeigu į biudžeto eilutes būtų žvelgę laisvės kovotojai? Apie kokias finansavimo galimybes ėjo kalba savanoriams, stojantiems ginti trapios mūsų nepriklausomybės prieš šimtą metų.

Jų pasiaukojimo ir ištikimybės dėka galime minėti Lietuvos kariuomenės šimtmetį, kuomet premjeras Augustinas Voldemaras pasirašė pirmąjį įsakymą dėl Apsaugos Tarybos įkūrimo ir nurodymo formuoti pirmąjį Lietuvos kariuomenės pulką.

Tada iš Rusijos imperijos masiškai grįžtantys kariai turėjo aiškią politinę savimonę ir norą būti ne tik valstybės kariniu įrankiu, bet ir suvokė militarizmo beprasmiškumą.

Dabarties Lietuvai labiausiai reikia solidarumo, o ne prabangių mundurų ir karinių laipsnių.

Pirmiausia kariuomenės generolai turėtų suprasti, jog valstybė privalo sudaryti sąlygas vaikams augti ir tobulėti. O naujoji Lietuvos karių karta šimtmečio proga turėtų pasakyti politikams, jog ne ginklais gali būti saugi ir stipri mūsų valstybė, o tautos pasiryžimas ją ginti tikrai priklauso ne nuo BVP procentų.

Tai būtų didžiulė Lietuvos kariuomenės dovana valstybės šimtmečio proga. Tokiu būdu būtų padėtas taškas politinėms spekuliacijoms karinėmis grėsmėmis ir naujų kariuomenių kūrimo užmačioms.

O šiandien prisidengiant krašto apsaugos ir gynybos finansavimo deklaracijomis, iš tiesų yra parceliuojami gyvybiniai tautos interesai ir tikrasis saugumas pridengiamas perdėtu fasadiniu patriotizmu.

Tokio dabarties politikų abejingumo lietuvių tautos likimui neįmanoma pateisinti.

Kaip neįmanoma pateisinti lietuvių išvarymo iš savo tėvynės tragedijos. Taip Mariaus Ivaškevičiaus pjesės „Išvarymas“ prasmes perteikė režisierius Oskaras Koršunovas pastatęs spektaklį savo teatre, į kurį plūdo žiūrovai. Šiuo spektakliu menininkas peržengė teatro ribas, apnuogindamas pačią lietuvių Tautos dramą dabartiniais laikais, kuomet dauguma lietuvių jaučiasi tiesiogiai išvaryti iš savo šalies, net ir čia gyvendami.

Nepaisant to, kad prieš keletą metų Seime buvo pasirašytas politinių partijų susitarimas dėl nacionalinės migracijos politikos, jis nebuvo išgirstas visų pirma Daukanto aikštės rūmuose.

Tikriausiai kai jūs skaitysite šias eilutes, karinis paradas jau bus pražygiavęs sostinės Konstitucijos prospektu.

O į karinės vadovybės galvas vėl sugrįš kasdienės mintys apie 100 mln. eurų kainuojančių 200 amerikietiškų šarvuotų visureigių pirkimą ar trijų naujų karinių miestelių plyname lauke projektavimą ar kitokius karinius „žaislus“ vaikų skurdo sąskaita. Ponai, atsikvošėkite!

Reklama