Pasidalinkite:

Šitais skambina man iš pat ankstaus ryto vienas žmogelis. Balsas lyg ir girdėtas, bet labai jau plonas, tikriausiai liežuvį kažkur kalvėj kalviui bus patiesęs. Paskiau atpažinau, kad tas yr senas arbatų klientas, tik sakau – baisiai skystai prašneko. Stok į mūsų šaunią bendriją, daug darbų savo kraštui nuveiksim, čiulba. Klausiu, ką reiks daryt. „Nieko, nieko, visiškai nieko nereiks daryt, tik pastovėt, veidą parodyt“, – skuba šnekėt, liežuvis iš paskos nebspėja. „Nu jei tik pastovėt“, – nenorom sutikau: kaip čia nepastovėsi, jei labai plonai prašo. Paskui tik pradėjo pamažu „pastovėjimas“ aiškėt – reikės ir popierius pildyt, ir nuotrauką nusitraukti, ir suvažiavimuose dalyvaut, straipsnelytį kokį kartkartėmis parašyt, nu dar ir kokį lankstinuką kam nors plonai kalbant iškišt. Greit išaiškėjo – partija, ne šuns paps. Pagalvojau tada, kad malonumo iš tos partijos man tik tiek kiek nususėliui iš pasikasymo.

Taigis dabar tas metas, kai Runkelijos kunigaikščio Bliūdlaižio postas labai siekiamas yr patapęs. Kiti postai irgi yra ne pro šalį: grafo de Čiurškilos, bajoro Niektauzos, didiko Šunkarono, kapitono fon Smarvilio, patarėjo Gaidžiadūšio ir kiti. Taigi laksto kaip pliki į pirtį, veidais pastovėsiančiuosius rūšiuojasi, po sparnu glaudžia, vaišina; tai plonai kalba, tai šnabžda kaip pernykščiai lapai, tai kitaip lirlina dūdą. Prisiekinėja, kad angliškai moka, mat žino, ką Erlickas buvo sakęs – kas moka angliškai, į užsienį traukiasi, o kas nemoka – į kapus. Vieni vaikšto su nusmukusiais reitingais (baisu žiūrėt!), antri visaip bando pasitaisyt, treti išvis tų reitingų neturi. Pilnus vėjo pažadus dalija, smarkiai spraudžias kaip prūsai į peklą. Tik va vis pamiršta savo geruosius, jau nuveiktus darbus paminėt, dėl kurių tas Bliūdas būtų lengvai pasiekiamas: kiek kelių išasfaltavo, kiek žibintų įžiebė, kiek šunų sugaudė, kiek medienos išvežė, kiek parvežė, kiek bliūdų išlaižė ir pan.

Jei netikite tuo, kas čia yra mano prirašyta, tegu jums dugnas prakiūra. Tas yra labai geras palinkėjimas iš mano pusės – nervus, kaip žinia, reikia išviduriuot. Visas skubas, baimes, konkurencijas, didelius norus ir troškimus negali laikyti į kumščius suspaudus, į užantį įsidėjus ir užpakalio dugne uždarius – jei su slyvomis niekas nebeišeina, tam reik pasitelkti arbatų: kulkšnės, rūgčiai, gysločiai, šeivamedžių žiedai ir uogos kaipmat pataisys reikalą. Ir taip visą rinkiminį laikotarpį, paskui padaryti pertrauką.

Sakau, laimingieji tie, kurių dugnas ir be gysločių kiauras. Tiems nervus tuomet reikia gydyti iš viršutinio galo. Tam labai puikiai praeis visiems žinomas vaistinis valerijonas, tas pats, kursai į širdies lašus įeina. Tik va visa bėda, kad valerijonai yra trumpo veikimo, kelias valandas smegenų žarnyną teveikia. Tuosyk reikėtų maišyti su sukažolėmis, tos kai pradeda grajyti, tai ilgam. Pridėkim į mišinį ir raktažolių, lipikų, kad zlastis neimtų, apynių, kad hormonai nesiautėtų, šaukščių nuo neurozių, barkūnų nuo depresijų, jonažolių nuo snukio ligos ir panašiai.

Taip pat į mišinį krausma žolių atminčiai gerinti, nes kaip jau buvo aukščiau sakyta, postų siekėjams atmintis prapuola būtent tuomet, kai reikia savo gerus darbus prisimint. Taigis reikės neužmirštuolių (į atlapą), juodųjų tūbių, veronikų, dedešvų, kanapių, gauromečių (į arbatą). Beje, raudonieji dobilai ypač gerai plečia smegenų kraujagysles.

Taigi summa summarum:

  1. Žvejai sako: nei žvyno jums, nei uodegos. Aš sakau jums, patikėkit manim: kol gyvi būsit, šiltai šiksit, vo kai numirsit, tai ir šūds užšals.
  2. Čia buvo neatlygintina reklama.

Giedrės ir Lino Bružų žolelių ūkis „Žolelės. Viršūnėlės ir šaknelės“, Gerduvėnai, tel. 8 614 16 798. 


Pasidalinkite: