•  
  •  
  •  

Kodėl taip bijome viešai pasakyti šūdas, nors žinome, kad tai yra būtent šūdas? Kodėl bijome pasakyti vagis apie seimūną, ministrą ar prezidentą, nors turime įrodymų, kad jie tokie ir yra?

Nuo vaikystės išsaugojome mums kažkada įskiepytą instinktyvią baimę pasirodyti nekultūringais – „taip kalba tik blogi berniukai ir mergaitės“. O mes geri, paklusnūs, kultūringi…

Nuo mažų dienų mus šitaip gėdino tėvai ir mokytojai, pripratinę prisitaikyti prie visuomenės, užgniaužti savyje nuoskaudas ir neteisybes – tapti tokiais, kaip visi. Vaikystėje taip elgtis vertėjo. Tačiau ar verta inertiškai ristis visą gyvenimą?

Dabar mums nurodinėja žiniasklaida. Kas iš tikrųjų vyksta pasaulyje ir Lietuvoje, kas teisus, kas kaltas. Kodėl krikščionys turi teisę žudyti milijonus kitatikių, o musulmonai neturi. Kodėl JAV, NATO ir Katalikų bažnyčia visada teisūs, o Rusija ir musulmonai visada kalti. Kodėl gerai, jei Valstybės saugumo departamentui nurodinėja ne Lietuvos vyriausybė, o JAV specialiosios tarnybos, ir t.t.

Tačiau svarbiausia – būtent žiniasklaida mums nurodinėja, kaip reikia gyventi. Įvairiausi delfiai (internetiniai, spausdinti bei televizoriniai) išnaudoja dar vaikystėje mums giliai įskiepytą instinktą būti kultūringais – akiplėšiškai aiškindami, kas yra kultūringa, o kas ne.

Atrodo, kad žiniasklaida mums primeta viso labo kalbėjimo būdą (dar vadinamą diskursu). Tačiau būtent kalbėjimo būdas didžiąja dalimi apsprendžia tai, kuo esame. Mūsų veikla priklauso nuo mūsų kalbos. Jei šūdą gėdijamės netgi pavadinti šūdu, tai kaip galime jį iškuopti? Kaip galime prigriebti vagį, jei jo netgi vagimi pavadinti nedrįstame?

Komentarų kultūros politika

Kultūrinti lietuvių tautą ėmėsi interneto žiniasklaida. Lankytojų komentarų dėka interneto portalai gavo galimybę ne tik publikuoti straipsnius, bet ir rodyti vienokią ar kitokią skaitytojų reakciją.

Būtent rodyti, nes, lygiai taip pat, kaip televizijos žurnalistai renkasi iš ko imti interviu, taip ir interneto svetainės atsirenka – kuriuos komentarus spausdinti, o kuriuos ne. Tuo būdu portalų savininkai sau patogiu būdu nusprendžia ne tik kokius straipsnius publikuoti, bet ir kokie bus „visuomenės atsiliepimai“. Dar populiaresnės manipuliacijos komentarų skaičiumi.

Tikslingos atrankos pavyzdys – „Delfi.lt“ komentarų politika. Greičiausiai teko pastebėti, kad kartais „Delfi.lt“ komentarai nei iš šio, nei iš to pradedami rodyti nuo paskutinio. Parašęs komentarą žmogus pasiunčia jį kelis kartus, kol susigriebia kame reikalas. Tokiais atvejais straipsnio komentarų skaičius žaibiškai išauga – matomai, kai to reikia „Delfi.lt“ redaktoriams.

Neretai pasitaiko, kad kurio nors straipsnio komentarai tiesiog blokuojami.

Taigi akivaizdu, kad „Delfi.lt“ manipuliuoja komentarų skaičiumi. Kadangi daugiau komentuojami straipsniai patraukia daugiau skaitytojų, dirbtinai sumažindamas ar padidindamas komentarų skaičių, „Delfi.lt“ gali reguliuoti domėjimąsi vienu ar kitu straipsniu.

Dėl vienų ar kitų priežasčių trinant komentarus, „Delfi.lt“ redaktoriams reikia kažkaip pasiaiškinti skaitytojams. „DELFI pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi“ – universalus pasiteisinimas ištrinti bet kuriam nepatikusiam pasisakymui. Norėdamos pastatyti į vietą pasipiktinusius ištrintųjų komentarų autorius, „Delfi.lt“ ir kai kurios kitos svetainės pradėjo savo taip vadinamąją „Neburnok“ akciją, gėdindamos (jų nuomone) „nekultūringus“ ir skatindamos „kultūringus“ komentarus.

Vis dėlto, akivaizdu, kad komentarų trynimo politikos pateisinimas nėra vienintelis kultūros politikos tikslas. Mokydami tautą kultūros, portalai nepastebimai prisiima kultūringųjų, kultūros žinovų vaidmenį – duoda suprasti, kad jie turi teisę nuspręsti, kas yra kultūringa, ir, žinoma, mokyti kultūros atsilikusiąją nekultūringųjų paprastų lietuvių tautą.

Pagal delfius kultūringumas slypi nekultūringų žodžių (šūdassubinė, iškrypėlis, pedofilas ir pan.) vartojime. Kitaip sakant, juos vartojantys lietuviai yra nekultūringi priešingai kultūringiesiems komercinių portalų autoriams bei redaktoriams.

Tačiau juk neprivalome priimti delfių mums brukamų kultūros ir kultūringumo sampratų už gryną pinigą. Tai, kad interneto portalai mums bando įteigti esą kultūringesni už mus, paprasta lietuvių kalba kalbančius ir rašančius lietuvius, visai nereiškia, kad taip yra iš tikrųjų.

Interneto svetainės yra tokios pačios propagandos skleidyklos, kaip ir popierinė žiniasklaida

Komerciniai portalai pagal savo prigimtį neturi nieko bendro su kultūra kaip tokia. Jų įsteigimo ir gyvavimo tikslas – parduoti kuo daugiau vietos reklamai ir išspausdinti kuo daugiau užsakomųjų straipsnių už kuo didesnę kainą.

Čigonai yra natūralus lietuviškas žodis čigonams pavadinti, ir tik paskutiniai tautos degeneratai vadina čigonus subendrintu tikriniu lietuvišku vardu (Romas ar Roma).

Tiek „Delfi.lt“, tiek kitos svetainės užverstos akivaizdžiai pagal užsakymą parašytais kūriniais, skirtais patikliems skaitytojams suklaidinti. Paimkime kad ir pirmąją pastraipą iš tipiško „Delfi.lt“ straipsnio „Nuteista romus internete valkatomis išvadinusi vadybininkė“:

„Internete komentarą apie romus parašiusi ir juos čigonais išvadinusi vienos Kauno bendrovės vadybininkė greičiausiai nuo šiol pasvers kiekvieną žodį arba… išvis nerašys komentarų. Kauno miesto apylinkės teismas 50 metų moterį pripažino diskriminavus romų tautybės žmones dėl jų tautybės, kilmės bei socialinės padėties. Aukštąjį išsilavinimą įgijusiai Ringailei I. teismas skyrė 3 MGL (390 litų) baudą.“

Perskaičius šią pastraipą (o statistika rodo, kad tokių straipsnių dažniausiai skaitoma tik pradžia), tampa akivaizdu, jog moteris buvo nuteista būtent už išvadinimą čigonais.

Žinoma, taip nebuvo. Čigonai yra natūralus lietuviškas žodis čigonams pavadinti, ir tik paskutiniai tautos degeneratai vadina čigonus subendrintu tikriniu lietuvišku vardu (Romas ar Roma).

Straipsnyje minėtoji moteris buvo nuteista netgi ne už „valkatas“, bet už neapykantos čigonams kurstymą. O straipsnio autorius gudriai surašė taip, kad pagąsdintų patiklius skaitytojus ir sudarytų klaidingą įspūdį, jog Lietuvoje gali nuteisti ir už čigonų pavadinimą čigonais, kitaip sakant – už kalbėjimą lietuviškai.

Tai tipiškas užsakomojo žiniasklaidos gudravimo pavyzdys. Formaliai nemeluojama, tačiau žioplesni skaitytojai sistemingai klaidinami, pakišant jiems kažkam (šiuo atveju Europos Sąjungos ideologams) naudingą subtilią dezinformaciją.

Delfių skaitytojai pritrenkiami, išgąsdinami įteigiant, kad net už pačių begėdiškiausių valdžios nurodymų (šiuo atveju, subjauroti lietuvių kalbą) nevykdymą gali susilaukti baudžiamosios bylos ir teistumo visam gyvenimui.

Kitas akivaizdžiai užsakomuoju stiliumi parašytas straipsnis „Delfi.lt“ – „Liberalai interneto radikalus skundžia saugumiečiams“.

Šiame straipsnyje pasakojama, kad grupė „Delfi.lt“ palankumu nesiskundžiančių seimūnų skundžia saugumui kelias „radikalias“ interneto svetaines. O po to vardinamos „Delfi.lt“ paprastai aršiai puolamos šių svetainių pozicijos politiniais, kultūriniais ir filosofiniais klausimais.

Lyg tai viskas sąžininga, tačiau toks informacijos pateikimas sudaro įspūdį, kad cituojamos svetainių pozicijos yra jei ne nelegalios pagal Lietuvos įstatymus, tai bent jau smerktinos, antivalstybinės, iškreiptai radikalios ar kažkaip kitaip nepriimtinos.

Išsilavinusiems skaitytojams tokie straipsniai sukelia pasišlykštėjimą savo akivaizdžiai užsakomuoju, propagandiniu pobūdžiu, tuo tarpu „Delfi.lt“ rašytojais šventai tikintys žiopliai užtikrintai suklaidinami.

Apie delfių politiką galima kalbėti ilgai ir nuobodžiai. Kodėl neskelbiama JAV nepalanki informacija? Kodėl netgi iš interviu iškarpomos bet kokios užuominos apie Katalikų bažnyčios, jėzuitų ir pan. nusikaltimus? Kam iš tikrųjų priklauso ir dirba pagrindiniai portalai?

Bet kokiu atveju – ar galime pavadinti kultūringais pačius „Delfi.lt“ (ir kitų komercinių portalų) redaktorius bei žurnalistus? Ar verta leistis kaip mažiems vaikams auklėjamiems veikėjų, kurie verčiasi prekyba propaganda ir dezinformacija?

Leisdamiesi gėdijami užsakomųjų moralistų, ir toliau liekame veršių tauta

Gali pasirodyti – o kas čia blogo, kad šūdo nevadiname šūdu, o subinlaižio – subinlaižiu?

Žinoma, nuo aštresnių žodžių kartais verta susilaikyti asmeniniame gyvenime. Piktai užsipuldinėdami visus aplinkinius, rizikuojame likti teisūs, bet vieniši. Tačiau visai kas kita yra valstybės ir visuomenės reikalai.

Valstybės ir visuomenės problemas galime spręsti tiktai veikdami ir ypač jausdami kartu. Susilaikydami, nepasidalindami savo emocijomis su kitais, liekame banda neryžtingų, nekaltų veršių – taip ir netampame vieninga tauta, kuri galėtų pati lemti savo likimą.

Norint kažką pakeisti savo šalyje, neužtenka pasvajoti apie tai, kaip „reikėtų juos visus…“, ar bejėgiškai pagrąžyti rankas prie televizoriaus ar alaus bokalo. Norint kažką padaryti kartu, reikia pasidalinti savo mintimis ir jausmais, suprasti, kad ir kiti lietuviai jaučia tą patį.

Mintis –> Žodis –> Veiksmas – vienintelė visų žmonijos pasiekimų paslaptis. Susilaikydami nuo Žodžio, taip ir nepasiryžtame bendram Veiksmui – ir toliau liekame milijonais vienišų su savo mintimis lietuvių.

O juk būtent todėl ir tik todėl Lietuvą ir toliau valdo ir niokoja valdžioje susirinkę vagys, išdavikai bei kitokie tautos padugnės. Susilaikymas, užsigniaužimas, kultūringastautinis pasyvumas – pagrindinis dalykas, kurio jiems iš mūsų reikia.

Vagys valdžioje būtent to ir labiausiai bijo – kad vieną dieną neapsikęsime ir tiesiai šviesiai pavadinsime juos vagimis.

Būtent todėl valdžios vyrai taip žavisi krikščionybe ir ypač Katalikų bažnyčia, per amžius mokiusia lietuvius nuolankiai lįsti į užpakalį ją dosniai remiantiems ir jai savo ruožtu visaip subinlaižiaujantiems valdžios išgamoms.

Būtent todėl ir visa žiniasklaida užversta dosniomis vyriausybinėmis reklamomis – už tai, kad verčia ir išlaiko lietuvius valdomais. Delfių kultūros politika tarnauja tam pačiam tikslui, kaip ir krikščioniškasis nuolankumo mokymas – bet kokia kaina išlaikyti mus veršių tauta, paklusniai mokančia mokesčius, vykdančia prievoles ir kultūringai mykiančia Seime bei Vyriausybėje susispietusiems išgamoms.

Vagys valdžioje būtent to ir labiausiai bijo – kad vieną dieną neapsikęsime ir tiesiai šviesiai pavadinsime juos vagimis. (Daugelis lietuvių vis dar nežino, kad teisę pavadinti valdžią vagimis ar pan. užtikrina Europos žmogaus teisių konvencija.)

Juk Lietuvos valstybėje: Seime, Vyriausybėje, Prezidentūroje, ministerijose, savivaldybėse ir t.t., – prisikaupė šitiek šūdo! Niekad jo ir neiškuopsime, jei nepasiryšime jo netgi šūdu pavadinti.

lietuviais.lt

Vaidas Žemaitis

Pvz Rusiją Lietuvoje viešai galima vadinti šūdu numeris vienas, taip pat mano – Lietuvos policija, prokuratūra, Radijo centras, o Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybą rekomenduoja, ne Rusiją vadinti “šūdu numeris vienas“, bet Kremlių. Įdomu ką Lietuva pasiek vykdoma tokia politika, kitų valstybių atžvilgiu? Jie uždraudžia Rusijos televizijų transliacijas ir kas dieną menkina kaimynus, bet Jūs man pasakykite, ar galima viešai vadinti visą Rusiją, ir joje esančius nieko bendro neturinčius su politika žmones?


  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  • 1
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •