Pasidalinkite!

Lietuva garsi savo istoriniais įvykiais, kuriais tikrai gali ir privalo didžiuotis, bet to nedaro. Pateiksiu vieną pavyzdį, kurį galima panaudoti kaip matavimo ir nustatymo vienetą – Žalgirio mūšį.

Žalgirio mūšis – 1410 m. liepos 15 d. netoli Tanenbergo ir Griunvaldo (Žalgirio) vykęs mūšis tarp jungtinių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (Pilnas pavadinimas pagal Lietuvos statutą (XVI a.) – Didžioji Lietuvos, Rusijos ir Žemaitijos kunigaikštystė) ir Lenkijos Karalystės pajėgų ir Kryžiuočių ordino.

Dėl ko vyko tie mūšiai, tokie kaip Žalgirio, Saulės, Durbės ir kiti? Prieš ką kovojo mūsų protėviai? Mūsų protėviai kovojo prieš kryžiuočius, kurie norėjo užgrobti mūsų protėvių žemes ir juos pavergti, per prievartą įvedant naują religiją. Istoriškai tai vadinasi Kryžiaus žygiai – Vakarų Europos riterių karinės kampanijos, vykdytos XI-XVI a. Kryžiaus žygius skelbė arba laimino popiežius, jų tikslas buvo krikščionių ekspansija į kitatikių ir pagonių kraštus.

Lietuviai parsidavė ir tuo pačius pardavė Žemaičius

Kyla vienintelis klausimas. Kur dingo ta drąsa, tas atkaklumas išsaugoti savo dvasią, kultūrą, papročius, religiją ir svarbiausią dalyką LAISVĘ?

Vytautas Didysis, kuris sudarė Nemuno saloje su Kryžiuočių ordinu sutartį (Salyno taika), pagal kurią Didžioji Lietuvos Kunigaikštystė Ordinui užrašė Žemaičius. Žemaičiai Vytautui Didžiajam rašė laišką kuriame teigė, kad :

Mes esame Laisvi Dievo (Gamtos) vaikai ir Tu neturi jokios teisės su mumis taip elgtis

Vemti norisi, kai matau bažnyčių pirmose eilėse pirmuosius ir visokius kitokius politikus vaidinančius religingais. Taip ir norisi jų paklausti, ar ne gėda? Žinoma, kad ne gėda, nes jie tėra viso labo sisteminiai mankurtai, o sąžinė, gėda, sarmata jų galvelėse senai ištrinta.

Mankurtas –  žmogus, neatsimenantis savo ir kitų tautų istorinės praeities, patirties, praradęs istorinę perspektyvą ir gebantis gyventi tik šia diena.

Lietuvos politika visada buvo tokia, kad už karūną parsiduodavo save ir savo tautą, o kai kuriais atvejais, net ir brolius, kaip nutiko su Žemaičiais, kai juos kaip avinų bandą dovanodavo kryžiuočiams.

Žinoma, Žemaičiai vieni iš paskutiniųjų, kurie gynėsi nuo šio politinio – religinio maro, bet jėgos išseko, nes juos išdavė jų artimiausi broliai Lietuviai.

Tai ką mielieji, kryžiaus žygiai pavyko, jiems pavyko per kraują, žudymus ir parsidavėlius įdiegti savo naują religiją, bet apie tai galima parašyti, tik tiek, nes kitu atvejų galiu atsidurti teisme, dėl religinės nesantaikos kurstymo.

Tai kodėl nesiseka lietuviams? Todėl, kad jie visada parsiduoda. Kur kovos prieš Tarybų sąjungą? Apart kelių partizanų, nieko daugiau negirdėti? Sausio 13-ąją minintys politikai Tarybiniais laikais užėmė gan aukštus postus.

Kodėl jie tuomet nekovojo? Kaip antais Linas Linkevičius 1983–1989 m. Kauno miesto Panemunės rajono komjaunimo sekretorius, LLKJS CK skyriaus vedėjas, gyveno šiltai, darė karjerą, o pasikeitus valdžiai persidažė ir tapo didžiausiu patriotu. Ir tokių pilna.

Tol kol Lietuvą valdys padugnės ir parsidavėliai, tol Lietuva ir vargs, o kad vargti teks dar ilgai, tai faktas kaip blynas

Mes beveik visada, visas bėdas suverčiame politikams. Bet jeigu sąžiningai paklaustume kiekvienas savęs, ar męs esame kitokie?

Amen.

N. Egidijus