Pasidalinkite!

Gyveni sau santykiuose, kuriuose nepatinka praktiškai viskas, su mažomis išimtimis. Ir niekaip negali suprasti – „ką aš darau ne taip?“ Arba mėgstamiausias mano pacienčių klausimas – „kodėl jis taip elgiasi?“ Bėga gyvenimo metai, kurių jau nesugrąžinsi. Ir kaip gaila jų bus, kai vėliau atsigręši atgal…

Pavadinkime šia klientę Alina. Mano kabinete ji lankėsi kartą per savaitę ir kiekvieną kartą atrodė visiškai kitaip, netgi sunku buvo atpažinti. Iš jos veido, kaip pagal barometro parodymus galima buvo spręsti, kokia šiandien jos draugo nuotaika. Linksmas – mergina švyti. Grubus ir šaltas – Alina kaip tamsus debesėlis, pasirengusi pravirkti iš nuoskaudos. Iš nuoskaudos jam, savaime aišku: „Už ką jis su manimi šitaip?“

Ir kalbėtis jai per konsultaciją norisi tik apie jį. Suprasti, prisikasti prie esmės – kas su juo vyksta? Kaip ištirpdyti ledą jo širdyje? Juk Alina žino, šventai tiki, kad jis „ne toks“. Kažkur širdies gilumoje jis toks subtilus ir švelnus, tiesiog… sudėtingas labai…

Taip stipriai bijo atsiverti, kad specialiai elgiasi šaltai. Na, gal ne specialiai, gal pasąmoningai… Jis turėjo traumų. Vaikiškų. Dėl to niekad niekam nenusileidžia. Dėl to išleido ją vidury nakties vieną namo. Palydėti – parodyti silpnumą, o jis pernelyg silpnas, kad tai demonstruotų. Pasielgė kaip chamas, buvo grubus… Bet juk tai maištas! Maištaujantis paauglys, nežiūrint į savo „beveik keturiasdešimt“. Vidutinio amžiau krizė ir visa kita… Ką gi su juo daryti, kad padėčiau? Kam padėčiau? Jam, savaime aišku, juk su manimi viskas gerai! – samprotauja Alina.

Iš karto jaučiasi, kad Alina neblogai susigaudo psichologijoje. Tačiau viena galva gerai, o dvi – dar geriau, būtent dėl to pas mane ir lankosi. Kad drauge surastume būdą „ištirpdyti ledą“, „padėti atsiverti“ jos vyriškiui.

Tačiau psichologai – bjauri liaudis. Jie dėmesingai išklausys tavo istoriją ir pasakys: „Imkime ir trumpam palikime jį ramybėje, tegu sau pastovi šalimais, o mudvi pakalbėkime apie tave. Kaip tu pati su visu tuo gyveni“.

Keistas klausimas. Anksčiau Alinai jo niekas neuždavė. Nei namuose, nei mokykloje, nei darbe, nei draugų tarpe. Dėl to moteris ne iškart galėjo atsakyti. Iš pradžių baisiai nustebo. Jai buvo keista, kad santykiuose, kurie jai nepatinka, galima uždavinėti sau tokius klausimus. Keista ir neįprasta.

Paskui pabandė įsiklausyti į save. Paskui išsiaiškino, kad ir ji turi kažkokių jausmų. Paskui juos įvardino. Jie buvo nemalonūs, kažkokie lipnūs, skausmingi. Buvo sunku įvardinti juos savais vardais. Baisu.

O paskui ji sužinojo, kad egzistuoja pats beprasmiškiausias pasaulyje klausimas, ir jis labai paprastas: „Kodėl jis taip elgiasi?“

Beprasmiškas todėl, kad atsakymas dar paprastesnis: „Todėl, kad“.

  • Todėl, kad jam taip reikia;
  • Todėl, kad kitaip jis nemoka;
  • Todėl, kad kitaip nenori;
  • Todėl, kad taip išauklėtas;
  • Todėl, kad jam tai normalu…

„Todėl kad“ gali būti tūkstančiai. Ir tau nuo to lengviau nepasidarys.

Lengviau pasidarys, jeigu atsigręši į save: „O ką su visu tuo daryti man?“ Kai palaipsniui imsi prisiminti, kuriuo gyvenimo momentu nusprendei, kad su tavimi leistina šitaip elgtis. Tada atsiras šansas pakeisti šį sprendimą. Tada pagaliau apčiuopsi savo ribas, savo „pakaks!“

Ir tik tada pradėsi gyventi, žvelgdama į pasaulį savo, o ne kitų žmonių akimis. Ilgai ir laimingai gyventi.

seimairnamai.eu