•  
  •  
  •  

Dažnai teigiama, jog Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika, kurią sukūrė lietuvių tauta, tačiau tikroji šios frazės prasmė paprastai lieka neišskleista ir neapmąstyta.

Ką kiekvienam lietuviui reiškia valstybės nepriklausomybė? Ar iš viso būtų korektiška klausti, kiek daugumos piliečių sąmonėje nepriklausomybė egzistuoja kaip nelygstama vertybė.

Nepriklausomybės sąvoka šiandien yra tapusi įprastiniu žodžiu, kurį kiekvienas gali savaip suprasti ir interpretuoti.

Šiuo atveju neturiu omenyje intelektualų, filosofų ir politikų, kurie gali šiam žodžiui suteikti mokslinius bei ideologinius apibrėžimus. Tačiau net ir šiame kontekste Lietuvos valstybės nepriklausomybės turinys nėra įvairiapusiškai išdiskutuotas, tėra parašyta vos viena kita studija.

Tikriausiai nesuklysiu manydamas, kad daugeliui paprastų lietuvių nepriklausomybė šiandien, visų pirma, siejasi su galimybe laisvai kalbėti sava kalba, išpažinti tikėjimą ir turėti politines pažiūras.

Garantuotas laisvas darbo jėgos judėjimas yra viena pamatinių Europos Sąjungos vertybių, todėl galimybė žmogui keliauti ieškant geresnės vietos pasaulyje yra neatsiejamai suvokiama ir kaip nepriklausomos Lietuvos valstybingumo vertybių dalis.

Tačiau ar iš tiesų mūsų nepriklausomybė yra reali totalinės pasaulio globalizacijos akivaizdoje?

Ar dabarties politinių ir geopolitinių iššūkių kontekste dar turime išsaugoję galimybę patys kurti Lietuvą kaip savarankišką, modernią, nacionalinę valstybę ,ar šią privilegiją tauta negrįžtamai yra praradusi?

Vasario 16-osios Lietuva, kaip rašė konstitucinės teisės mokslo kūrėjas, vienas iš Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Sąjūdžio ideologų profesorius Mykolas Romeris, buvo „ne kieno nors dovana, ne nacionalinės teoremos kieno nors padarytas išsprendimas, bet Lietuvių nacionalinės tautos laimėjimas, gyvas jos jėgų vaisius“.

Tačiau prieškario Lietuvos nepriklausomybė buvo brutaliai sunaikinta, tautos gyvastis – pakirsta, laisva tauta ir klestinti valstybė nustojusi egzistuoti.

O Kovo 11-ąją atkurtosios valstybinės nepriklausomybės turinys vis labiau kelia rimtą susirūpinimą. Ar iš tiesų dabarties Lietuvą suvokiame kaip mūsų tautos pastangų, talento ir nenuilstamos kovos už bendrąjį gėrį kūrinį? Ar dabartinė mūsų valstybė yra tapusi tikrais lietuvių tautos namais per daugiau kaip du valstybės gyvavimo dešimtmečius?

Praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigoje gimęs Sąjūdis daugumos lietuvių buvo sutiktas ir suvokiamas kaip tautos Nacionalinis išsivadavimo judėjimas, tačiau ilgainiui išryškėjo, jog tikras visuomenės išsilaisvinimas iš sovietmečio primestų gyvenimo normų taip ir neįvyko.

Idealistinius nepriklausomybės tikslus užgožė sovietinių institucijų transformacijų lavina ir nuožmi grupuočių konkurencija dėl valstybės turto paskirstymo.

Tikrai nepriklausomos, demokratiniais pagrindais sutvarkytos, socialiai jautrios ir solidarios, teisingumu bei žmogiškumu grindžiamos valstybės kūrybai nebeliko sutelktų visuomenės pastangų ir dvasinių resursų.

Šiuo atveju, norėčiau pabrėžti, jog krikščioniškoji mintis visais laikais buvo nepaprastai svarbi mūsų valstybingumo kelyje, tačiau tikros krikščioniškos demokratijos politinė idėja taip ir liko neatgimusi Kovo 11-osios Lietuvai.

Paradoksalu, kartu ir reikšminga, kad paskutinioji Europoje senovinės religijos šalis – Lietuva – vėliausiai priėmusi krikščionybę, buvo vienintelė šalis Europoje, sukūrusi šešioliktojo amžiaus krikščioniškomis etninėmis vertybėmis pagrįstą rašytinę teisę – 1529, 1566 ir 1588 metų Lietuvos Statutus, šiandien nebeturi gebėjimų plėtoti krikščioniškosios demokratijos savo šalyje ir ginti šių pamatinių vertybių tautų Europoje.

Neabejoju, kad lietuvių tautos, kaip politinės tautos, gyvastis kyla iš jos tautinio tapatumo suvokimo, nacionalinio savitumo gelmių, tačiau nūnai šias vertybes jau nustelbia globalaus pasaulio dominantė.

Dabartyje turime atsakyti į fundamentalų klausimą, ar gali dabartiniais laikais dar egzistuoti moderni tautinė Lietuvos valstybė, turinti organišką ryšį su istorine savo valstybingumo istorija, vertybėmis ir tradicijomis bei sudaranti palankias sąlygas augti ir stiprėti moderniai lietuvių tautai.

Šia prasme nacionalinių interesų sklaidai neturėtų būti prieš- pastatoma demokratinė ir pilietiškumu besitvarkančios liberalios visuomenės alternatyva – beveidė kosmopolitiška bendruomenė. Deja, tai vyksta.

Mes privalome rūpintis modernios lietuvių tautos kūrimu čia ir dabar. Priešingu atveju plūstanti globalizacija gali nuplauti krikščionišką pasaulėžiūrą, ištrinti tautos kultūrines tradicijas ir galutinai sunaikinti tautinį tapatumą ir politinio suverenumo likučius.

Politinis suverenitetas šiandien tampa bene pagrindinė Lietuvos valstybės problema. Klausimas, ar Lietuva dar tebėra savarankiška valstybė, ar jos valdžia nėra svetimų interesų įkaitė ir tarnaitė, yra esminis politinėje darbotvarkėje.

Vis dažniau viešais kanalais skleidžiamos žinios apie grėsmes nacionaliniam saugumui, tačiau iš tiesų niekas nėra deramai įvertinęs esminių grėsmių lietuvių tautai ir nacijai naujųjų laikų sandūroje.

Šiandien turime savęs paklausti, ar priimdami įsipareigojimą dalintis ar patikėti „Europos Sąjungai valstybės institucijų kompetenciją sutartyse, kuriomis yra grindžiama Europos Sąjunga“, neperžengėme tų valstybingumo ribų, kurias turėtume išsaugoti lietuvių tautos išlikimo labui.

Ką iš tiesų reiškia nuostata, jog „Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji mūsų teisinės sistemos dalis. Jeigu tai kyla iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, Europos Sąjungos teisės normos taikomos tiesiogiai, o teisės normų kolizijos atveju jos turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus“.

Šiandien matome begalę ženklų, kurie tik patvirtina faktą, jog Lietuva vis labiau tolsta nuo savo tapatybės vertybinių dalykų.

Modernus tautiškumas valdančiosios klasės pastangomis vis labiau stumiamas į brutalaus nacionalizmo glėbį, o visuomenė provokuojama dirbtiniams vertybių susidūrimams, po kurių laukia dar didesnis susipriešinimas ir susiskaldymas.

Ryškėja pastangos galutinai sunaikinti naujausių laikų nacionalinę politinę mintį ir istoriją, kuri ir taip beatodairiškai yra klastojama mūsų pačių.

Neatsitiktinai šiandien valstybė neranda galimybės išleisti mąstytojo ir nacionalinės politikos architekto Romualdo Ozolo, kurio aštuoniasdešimtmetį šiomis dienomis paminėjome, rašytinį palikimą.

Ne veltui griaudėja žiniasklaidos patrankos prieš Ministrą Pirmininką, kuris išdrįso užsienio valstybėje prabilti valstybine lietuvių kalba.

Neatsitiktinai viena Seimo narė, liberalė, užsimojo pašalinti Lietuvos vyskupų konferencijos teisę deleguoti atstovą į visuomeninę LRT tarybą.

Sąrašą būtų galima pratęsti…

Rolandas Paksas


  •  
  •  
  •  
  • 122
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •