Pasidalinkite:

Juos reikia gerbti, rūpintis, bet jokiu būdu negalima jų mokyti. Kai kurie suaugę vaikai prisiskaito protingų knygų arba prisiklauso įvairių paskaitų, paskui ateina pas tėvus ir pradeda juos mokyti: „Štai, pasirodo, savo gyvenimą jūs nugyvenote neteisingai, visą gyvenimą buvote aukos, kentėjote dėl nežinojimo.“

Ar žinote kaip skaudu gimdytojams tai girdėti? Jei tokie protingi esate, kodėl jūsų gyvenime tiek daug problemų?

Jokių būdu neturime mokyti gimdytojų, kad ir kokie protingi būtume, net jei turėtume mokslinius laipsnius, o jie – tik dviejų, trijų klasių išsilavinimą. Kodėl? Ogi todėl, kad mums to daryti nedera pagal statusą. Kiaušinis vištos nemoko. Mes galime juos džiuginti savo laimėjimais, pasiekimais ir rūpinimusi.

Mūsų giminė ir tėvai padovanojo mums patį brangiausią dalyką – gyvenimą, todėl privalome pratęsti giminę, ją išgarsinti, rūpintis gimdytojais, juos priimti, gerbti, kad ir kaip jie elgtųsi, kad ir kaip mums būtų sunku tai daryti. Smerkti tėvus – didelė nuodėmė. Be to, tai paprasčiausiai kvaila, juk mes patys juos pasirinkome, kad galėtume įsikūnyti šiame pasaulyje. Siela, prieš įsikūnydama Žemėje, pasirenka giminę, o drauge su ja – giminaičius ir konkrečius gimdytojus.

Todėl mūsų tėvai mums patys geriausi. Jie idealiai mums tiko. Be meilės ir dėkingumo, neturime jausti jiems jokių kitų jausmų.

Na, o jei jaučiate nuoskaudą, vadinasi dar nesate subrendę, kol kas liekate vaiku. Na ką gi – aukite, bręskite. Ir drauge vaduokitės iš skriaudų.

Drauge su pagarba protėviams, senoliams ir dvasiniams globėjams pas mus atkeliauja giminės jėga ir dvasios stiprybė. Anksčiau be gimdytojų palaiminimo nebuvo atliekami jokie svarbūs darbai. Vaikai buvo paklusnūs, jie suprasdavo kas yra giminės ryšys.

Tai ypatinga galia – gyvenimo galia. Medis be šaknų nudžiūva, o žmogus be ryšio su gimine negali gyventi.

Michail Kn


Pasidalinkite: