Pasidalinkite:

Ar niekad nesusimąstėte, kodėl praktiškai kiekvienai iš mūsų taip sunku išbūti ilgą laiką su vaikais?

  • Kodėl mus nuolat traukia iš namų?
  • Kodėl dėl statuso visuomenėje esame pasirengusios atiduoti savo vaikus kitiems žmonėms, kurių netgi nepažįstame?
  • Kodėl mus labiau jaudina mada ir paskalos, nei pedagogika ir sveika mityba?
  • Kodėl šeima neužima svarbiausios vietos mūsų gyvenime?
  • Kodėl mūsų su jumis ateitis ir savirealizacija, mūsų norai yra svarbesni už mūsų vaikų ateitį?

Dabar visi šie klausimai tapo grynai retoriškais.

Mes nemokame būti laimingomis motinomis, šeimininkėmis, moterimis… Nematome prasmės tame, kad pašvęstume kiek galima daugiau laiko vaikams, kad keptume pyragus kiekvieną dieną, nešiotume sijonus ir sukneles,  lygintume vyrui marškinius, galvodamos apie jo gyvenimo tikslą…

Mes neįžvelgiame tame vertybės, svarbumo. Šeima, motinystė, ištikimybė, pasiaukojimas, moteriškumas… Viskas neteko vertės. Viskas prarado prasmę.

Kodėl taip nutiko?

Kodėl mes veržiamės į darbą, nutrenkdamos vaiką keliems metams nepažįstamoms boboms vaikų darželyje? Juk jos jūsų vaiko nemylės. Joms tai viso labo konvejeris. Jos netgi nemėgins įžvelgti asmenybės jūsų vaike. Darys jam spaudimą, reikalaudama būti tokiu kaip visi, nes ji tokių turi 25 vnt. ir kitaip su jais neįmanoma.

Kažkada, prieš kokių 30 metų mūsų mama ir mus atidavė į darželį. Tokiai pačiai bobai. Nepažįstamai. Tačiau nieko nepadarysi. Reikia eiti į darbą. Praktiškai kiekvienai iš mūsų tada buvo maždaug metai, augome ne namuose beveik visą tą laiką. O jeigu tiksliau, tai iš 21 metų – 4 tenka vaikų darželiui, 12 – mokyklai, o likusieji – universitetui. Visą tą laiką namuose buvome tiktai vakarais ir kartais per išeigines. Pastoviai kažkur lėkėme. Turėjome begalę reikalų – užsiėmimai, pamokos, kontroliniai, repetitoriai, egzaminai, paskaitos, kursiniai, diplomas, darbas, tobulinimosi kursai…

Mums kalė į galvas – mokykis, nes kitaip tapsi namų šeimininke!

Ir tai skambėjo taip grėsmingai, kad išties kildavo noras graužti dantimis mokslo granitą. Juk svarbiausia – diplomas, geras darbas ir svaiginanti karjera. Ar bent jau įsitaisyti kur nors į darbą, juk reikia pačiai apsirūpinti.

Kaip dažnai mes susirinkdavome su visa šeima prie pietų stalo? Tiktai per šventes.

Kaip dažnai mama pasitikdavo mus iš mokyklos? Paprastai mes pačios sugrįždavome namo ir pasišildydavome pietus. O vakarais pavargusi ir nesibaigiančių nemalonumų darbe suerzinta mama grįžta namo. Jai nebesinori nei kalbėtis, nei valgyti. Paklausdavo apie pažymius, jei nepamiršdavo, patikrindavo padarytas pamokas ir siųsdavo visus į lovas.

Mūsų tėvai mūsų nepažinojo…

Jie nieko nežinojo apie mūsų vidinį pasaulį, apie mūsų svajones ir siekius. Jie reaguodavo tiktai į blogus dalykus, kadangi reaguoti į gerus neturėjo laiko.

Mes irgi jų nepažinojome. Mes ir negalėjome jų pažinoti, nes neturėjome laiko ilgiems nuoširdiems pokalbiams, žygiams su palapinėmis prie upės, bendriems žaidimams ar skaitymui, šeimos žygiui į teatrą ar į parką per išeigines.

Štai šitaip mes ir užaugome. Šitaip puoselėjome savyje kažkokias idėjas ir svajones apie ateitį, apie gyvenimą, gyvenimo tikslus.

Ir mūsų protuose šeimai liko labai mažai vietos. Lygiai tiek, kiek jos buvo mūsų šeimose.

Juk tam, kad ilgiau pabūtum su vaiku, pažaistum su juo, reikia mėgti tai daryti. Kad kasdien keptum sausainius ir gamintum daug įvairaus maisto, reikia mėgti šį užsiėmimą. Kad skirtum laiko namams – puoštum juos, tvarkytum, kurtum jaukią atmosferą, reikia mėgti tai daryti. Kad rūpėtų vyro tikslai ir idėjos, kad pergyventum dėl jo ir jo ateities, reikia mylėti vyrą, o ne tik pačią save šalia jo.

Visa tai dukrai įskiepija mama. Ji yra pati pirma ir pati svarbiausia mokytoja. Ji nurodo gyvenimo orientyrus. Ji moko mylėti. Įskaitant ir savo moterišką misiją. Ji paaiškina kaip svarbu būti žmona ir motina.

Ir jeigu dukra praktiškai nematė mamos, o jeigu ir matė, tai visiškai neįkvepiančią šeimyninei laimei, tai kaip jai pačiai viso to išmokti?

Esame pasmerktos greitai iššvaistyti savo meilę, kadangi mus mokė tiktai to, kaip reikia daryti karjerą. Mus mokė, kad žodis „pasisekimas“ turi reikšmę tik už namų ribų.

O paskui tyliai verkiame dėl suirusių santuokų (kurias jau ir suskaičiuoti sunkoka), dėl susvetimėjusių, bendrauti su mumis nenorinčių vaikų ir kažkokio keisto pojūčio, kad kažkas kažkada mus apgavo.

Išeitis, žinoma, yra

Išeitis – mokytis. Mokytis būti motina, žmona, šeimininke, moterimi. Pamažu, po truputėlį… Mokytis į viską žvelgti kitomis akimis. Moteriškomis, geromis, mylinčiomis.

Mokytis mylėti. Mokytis galvoti ne apie darbą didesnę laiko dalį, o apie savo šeimą. Mokytis vertinti šeimą, vyrą, vaikus. Padėti jiems tapti geresniais, išsiskleisti kaip gėlių žiedams, sušildytiems mūsų meilės.

Turime išmokti šypsotis vaikams ir vyrui, dažniau juos apkabinti. Mums reikia žiūrėti giliau ir suprasti, kad mes ne šiaip auginame žmogų – mes formuojame jo vidinį pasaulį, pasaulėžiūrą, gyvenimo nuostatas. Daug kas iš to, ką jis gaus vaikystėje, išliks visam gyvenimui.

Reikia padaryti puikią motinos ir žmonos karjerą. Ir jeigu mes net nemėginsime kilti šios karjeros laiptais, nusivylimas taps neatskiriama mūsų senatvės dalimi. Nes praleistos galimybės ir išvengta atsakomybė išaugina labai karčius vaisius ateityje.

Svarbiausia turėti galvoje, kad viskas duos savo vaisius savo laiku. Kokie jie bus? Daug kas priklauso nuo jūsų. Nuo jūsų gyvenimiško vektoriaus, vertybių, kurias skleidžiame šiame pasaulyje. Savo šeimos pasaulyje.

seimairnamai.eu


Pasidalinkite: