Pasidalinkite!

Tik atėjęs į save, suprasi kad ne tuo keliu ėjai. Mes visi gimstame vienodoje padėtyje. Visi bejėgiai ir gležnus. Visi naivūs ir atviri. Bet jau nuo pirmųjų gyvenimo dienų, mus pradeda apgaudinėti ir skaudinti. Mus skaudina planetos gravitacija, mus skaudina šaltis, karštis ir disciplina.

Mes gauname porcijas melo nuo pat pirmų žodžių. Tėvai švepluodami bando su mumis kalbėti, tetos palaižiusios saldainį duoda mums, nors mes gerai žinome kad bus neskanus aplaižytas. Visi galvoja, kad kūdikiai nemoka girdėti ir nesupranta kas yra sakoma.

Taip, melo kūdikiai nesupranta, tačiau tai kas sakoma mintyse, ar iš tiesų, kūdikiai supranta. Tačiau mums ir toliau meluoja. Meluoja atsakydami į pagrindinį klausimą, iš kur aš atsiradau. Jie nepasako kad iš dviejų žmonių sueities ir tt. Jie pasako melą. Tave radome kopūstuose. Kaip gali vaikui susiformuoti tikrą pasaulėžiūrą, jei jam taip klaikiai meluojama.

Ir taip visa gyvenimą. Vieni meluoja, kiti tiki. Kelionė į save. Tik atėję į save suprasime kad ėjome ne tuo keliu. Suprasime, tačiau jau būsime nuėję didžiąja dalį savo gyvenimo.

Ir tik nedaugelis pasieks finišą, kiti ir pabaigs kelionę pusiaukelėje, taip ir nesupratę, kam čia atėjo. Kai pradedi artėti link savęs, pradedi pastebėti šio pasaulio netobulumą ir neteisingą evoliucijos eigą.

Kuo arčiau savęs eini, tuo aiškiau matai visa tai. Pradedi suprasti kokioje butaforijoje gyvena žmonės. Jie alina save, dėl visiškai nereikalingų dalykų. O tai kas reikalinga, jie visiškai nesirūpina. Visa kas vyksta aplinkui kas vyksta pasaulyje, yra ne kas kita kaip spektaklis. O žiūrovai mes. Eikime į save o ne nuo savęs.

Ričardas Auglys