Pasidalinkite!

Gyveno vieną kartą užpakalis. Savo ribų sukurtoje patogioje mentalinėje, emocinėje, komfortinėje erdvėje, jis mėgavosi ir nerūpestingai leisdavo sau dujas. Užpakaliui dažnai patikdavo koncentruoti dėmesį ne į save o į kitus, kitų atžvilgiu daryti skubotas išvadas, lyginti. Kartais dar patikdavo primesti savo valią, brukti patarimus arba neprašomus pamokymus, kito akyse pastebint krislą, bet savajame nematant rąsto.

Patikdavo skleisti kai kurias teigiamas idėjas, tačiau pačiam elgtis kitaip. Savo bendravimo ratą formuoti pagal principą „kieno nuomonė dažniausiai sutampa, tas ir draugas“. Kieno nuomonė nesutapdavo, kartais vykdavo nukrypimai net į asmeniškumus, prie to paties apipurškiant oponentą savo „aromatu“, drabstant savo turiniu arba bandant tepti kitą tuo, kuo pats smirdėdavo.

Bendravimas tokiais atvejais neretai virsdavo gan komplikuotu ir destruktyviu.
Po kurio laiko užpakalis pradėjo gauti stiprius spyrius nuo likimo pusiausvyros jėgų, kurios prie to paties dar pateikė išbandymų ir patikrinimų. Taip palaipsniui pradėjo ateiti suvokimas, jog norint pamokyti ar ką nors patarti kitam, pirmiausiai reikėtų ir pačiam taip elgtis ir tai vykdyti. Pradėjo ateiti suvokimas, jog neužtenka ką nors žinoti arba patirti, jei visa tai kyla iš puikybės ir neturi meilės sau ir meilės kitiems pagrindo, dorovinių savybių ugdymo ir vystymo.

Pradėjo ateiti suvokimas, jog kartais galima ir klysti, ir vietoje skubotų išvadų apie kitus, norint padaryti teigiamą įtaką kitam – geriausia būtų pradėti nuo savęs.

Taip užpakalis suvokė priežasties pasekmės – dėsnio esmę, savo atspindžio kituose dėsnį, išmoko skirti tai kas veda link destrukcijos ir kas veda link sielos evoliucionavimo. Ir pritaikęs šiuos suvokimus praktikoje, iš pagrindų patyrė vidinę transformaciją. Tada palaipsniui nustojo pyktai gadinti orą, katapultuoti į kitus savo turinį, ir pradėjo gyventi su vidine šypsena, šviesa ir meile, harmonijoje ir pusiausvyroje.

Michail Kn