Pasidalinkite!

Ar kada stebėjote save, kaip elgiatės paveikslų parodoje? Nors paveikslas, į kurį žiūrite, jums atrodo visiškas šlamštas, save įtikinate, kad tai meno šedevras, nes jis kaba madingoje galerijoje?

Ar kada priklausėte kokiam nors klubui arba sąjungai, kurią mielai mestumėte, tačiau narystės mokestis, kurį mokate, yra pakankamai aukštas, kad įrodytumėte sau, jog narystė tikrai to verta?

Ar kada teko pasiimti (pavogti) iš darbovietės  popieriaus paketą ar naujų rašiklių rinkinį? Tuomet tikriausiai sakėme sau „juk visi taip daro“ arba „man ir taip nepakankamai moka, nenubiednės“.

Ar teko kada prekybos centre suvalgyti porą vynuogių, nors žinojote, kad tai taip pat vagystė? „Bet juk aš turiu paragauti, kad nuspręsčiau ar pirkti“ – pažįstama mintis.

Ar kada koks nors niekšu laikytas žmogus padarė jums ką nors gero, o jūs pagalvojote „negali būti – jis tikriausiai siekia, kad aš nekęsčiau savęs už tai, kad jį laikiau niekšu – niekšas!

Ar teko kada atidėti į šalį norimą asmeninį pokytį sakant sau, kad neturiu tam laiko, o pokyčiai – kenksminga ir nesveika, nes sukelia stresą?

Ar teko kada…

Štai pavyzdžiai iš mokslinių eksperimentų:

Žmonės gavę nuobodžią užduotį ir dolerį už tai, kad ją atliks, laiko šią užduotį mažiau nuobodžia, nei tie, kurie už šios užduoties atlikimą gavo 20 dolerių! Kai po eksperimento pirmieji sužino, kad kitiems buvo sumokėta kur kas daugiau, savo nusivylimą paaiškina tuo, kad jie šiame ekeperimente dalyvavo vedami kilnių mokslinių siekių, o užduotis, gerai pagalvojus, buvo įdomi.

Žmonės buvo paprašyti pasirinkti vieną iš dviejų universitetų, vėliau geriau įvertino būtent tą aukštąją mokyklą, kurią jie pasirinko. Net jei studijos neatitiko jų lūkesčių ir net jei nepasirinkto universiteto reitingai (kaip vėliau paaiškėjo) buvo aukštesni, studentai atrado racionalius argumentus, kodėl jų pasirinkimas buvo geresnis.

Leon Festinger (1957) šiuos mūsų proto nesusipratimus pavadino kognityviniu disonansu. Tai fenomenas, kuris pasireiškia, kai  mūsų smegenys gauna informaciją, kuri akivaizdžiai prieštarauja jau turimai informacijai. Taip kyla šių dviejų informacijos vienetų neatitikimas tarpusavyje. Susidūrę su tokiu reiškiniu – kognityviniu disonansu, mes patiriame tam tikrą diskomfortą ir, siekdami jo išvengti, pasakojame sau naują „tiesą“, kuri padeda šį neatitikimą „užglaistyti“:

„Šis paveikslas yra tikras meno kūrinys (nes jis man atsiėjo didelius pinigus)“

„Šiandien mano pavaldiniams nereikia mano dėmesio (nes jie ir taip puikiai tvarkosi)“

„Šiandien aš dar nemesiu rūkyti (nes rūkymas man padeda palaikyti kūno formas)“

„Šiandien aš neisiu sportuoti (nes sportas gali pakenkti mano stuburui)“

„Šiandien aš nesikeisiu (nes pokyčiai yra didelė rizika)“

Teoriškai, smegenyse esantis informacinis konfliktas turėtų normalizuotis – arba atmetant gautą informaciją, arba modifikuojant esamą, šitaip kognityvinis disonansas dingtų. Tačiau praktiškai tai visiškai nepasireiškia – gerai žinoma (tą įrodė daugybė mokslinių studijų), kad daugumos žmonių galvose puikiai gyvuoja visiškai nesuderinamos sąvokos bei įsitikinimai. Nors kognityvinis disonansas mums padeda save apsaugoti, vis tik, jis gali kliudyti mums pozityviai keistis ir tobulėti.

Psichologai vieningai sutaria, kad pagrindinė priemonė, kaip tvarkytis su kognityviniu disonansu yra mūsų savivoka ir gebėjimas įvertinti, kas su mumis vyksta, t.y. kokią “tiesą“ bei kodėl ją sau pasakojame? Net jei tai darome siekdami apsaugoti save (kad neapsijuoktume, kad viskam užtektų laiko, kad…), turime įvertinti kiek mūsų kognityvinis disonansas trukdo mūsų pokyčiams. Tad pirmiausia klauskime savęs –  kas su manimi vyksta ir ką aš „dangstau“?

Beje, kognityviniu disonansu manipuliuoja reklama, pardavėjai, vadovai ar kiti žmonės, kurie valgo duoną iš įtakos kitiems darymo.

Tomas Misiukonis