Pasidalinkite!

Pažįstu jų labai daug – ir mūsų mamų, senelių kartoje, ir bendraamžių tarpe ir tarp jaunesnių už mane. Kaip jos atrodo ir kuo gyvena? Kas tai apskritai per žmonės?

Gera mergaitė – visada ir visur pirmūnė. Perfekcionistė. Labai atsakinga. Jai visur visko reikia labiau už kitus (ir nieko – sau pačiai).

Ją apsėdusi baimė „ką žmonės pagalvos?“ ir dėl to ji pasirengusi pamiršti save ir aukotis kitų, visai nebūtinai artimų žmonių labui. Išgirdusi klausimą „ko tau pačiai norisi“, gera mergaitė pasijunta aklavietėje. Ji greičiausiai perklaus jūsų: „o ko galima būtų norėti? Ko tam reikėtų?“

Ji gyvena taip, kaip teisinga gyventi, o taisykles dažniausiai perima iš pačių įvairiausių aplinkinių šaltinių. Meistriškai kuria altruistės įvaizdį ir baisiai bijo, kad kas nors palaikys ją egoiste.

Jeigu reikia rinktis tarp savų ir svetimų norų, pasirinks svetimus. Gyvena su neužgęstančiu, foniniu režimu veikiančiu kaltės jausmu. Pastoviai lygina save su kitais – ne savo naudai. Stengiasi tapti panašia į kokį nors sėkmingą ir gerą žmogų. Labai bijo padaryti klaidą. Pasirengusi vaidinti geros ir patogios mergaitės vaidmenį, nuskriausdamas pati save.

Kenčia daugybę somatinių ir chroniškų negalavimų. Pastoviai laukia pritarimo ir pagyrimo. Pasirengusi iškęsti absoliučiai viską, net jeigu kiti žmonės paverčia ją atliekų duobe, į kurią supila visas savo emocines pamazgas. Ji pasirengusi daryti tai, ką pasakys kiti, net jeigu nesinori ir nepatinka.

Pagrindinis jos žodis – „reikia“. Labiausiai uždraustas žodis – „noriu“. Ji visiškai nemoka reikšti negatyvių emocijų, ypač pykčio. Slopina savo kūrybinį pradą, nesupranta, ką reiškia būti savimi, savimi užsiimti ir save mylėti. Jai atrodo, kad pasaulis sugrius, jeigu ji nustos tempti jį ant savo pečių. Ir laukia, kad kiti patys susiprotėtų, ko jai norisi ir reikia.

Turi labai didelių lūkesčių ir pretenzijų artimųjų adresu, bet niekada to nepripažįsta. Po įtempta šypsena dažniausiai siaučia didžiulės audros. Ji negali su niekuo užmegzti tikrų, artimų santykių. Jai labai dažnai gėda, nepatogu, negera ir neteisinga. Ji bijo prašyti, kad nesudarytų žmonėms nepatogumų. Visą laiką jaučiasi įsipareigojusi patiems įvairiausiems žmonėms. Liguistai reaguoja į kritiką. Be to, dar ir užsiciklinusi į kritiką: jeigu 10 žmonių ją pagirs, o vienas išpeiks, ji išgirs būtent pastarojo nuomonę.

Ji mano, kad turi patikti – visiems ir visada. Meistriškai sugeba pati save išprievartauti dėl kokių nors veiksmų, kuriais pati sau pakenkė. O iš tikrųjų turi labai stiprią užslėptą puikybę, įsitikinusi, jog sugeba absoliučiai viską ir gali būti idealia.

Iš esmės ji – be galo nelaiminga moteris, kuri daug visko moka, daug ką sugeba, išskyrus viena – nepajėgi jaustis laiminga.

Be to, būtent „geros mergaitės“ terorizuoja visas kitas moteris, bando įgrūsti jas į kažkokius rėmus, perauklėti, išmokyti „teisingai“ gyventi ar tiesiog korektiškai ir mandagiai pabrėžia kitos moters nepilnavertiškumą. Ir daro jos tai labai subtiliai, nerasi prie ko prisikabinti. Tiesiog pasigirs savo vaiku, kuris, sulaukęs 3 mėnesių, jau kalba trimis užsienio kalbomis ar nusistebės, kad kažkokia moteris negamina savo vyrui vakarienės iš 5 patiekalų. Jai šitaip lengviau gyventi. Atseit, ne aš viena neideali. Juk širdies gilumoje ji supranta, kad idealas nepasiekiamas.

Šitaip vienos „geros mergaitės“ daro įtaką kitoms ir visos kartu su naujomis jėgomis puola siekti idealių idealų. Joms gali būti dešimt, dvidešimt, keturiasdešimt ar netgi devyniasdešimt metų, amžius neturi reikšmės. Ir šis reiškinys pats nepraeina.

Atpažinote ką nors? Pavyzdžiui, save? Arba…? Nebūtinai turi veikti visi išvardinti punktai, tiesiog supraskite minties kryptį. Kartai pakanka ir vieno punkto, kad išvestum save ir artimuosius iš proto. O kartais galima surinkti visą rinkinį ar dar daugiau. Šitas virusas labai užkrečiamas ir sunkiai sunaikinamas, be to, atrodo visiškai nesmerktinai, jį kartais pati visuomenė propaguoja. Štai ir nusprendžia geros mergaitės, kad viską daro teisingai. O laimės kaip nėra, taip nėra.

Klaida čia tik viena – kol neišmoksime būti su savimi sąžiningos, visi mūsų geri žodžiai ir darbai maskuoja elementarų savanaudiškumą. Visos tos pastangos pasirodyti gera yra grybo vertos ir niekam jokio gėrio neatneša. Kaip parašė viena mano skaitytoja, „geros“ mergaitės nuo laimingų skiriasi tik tuo, kad laimingos elgiasi, iš šalies pažiūrėjus, galbūt lygiai taip pat, tačiau savanoriškai, skatinamos savo geros širdies, o ne kaltės ar pareigos jausmų. Skleisdamos gėrį aplinkui, jos neišduoda savęs, o priešingai – atskleidžia savo potencialą. O „geros mergaitės“ daro, ką reikia, ką privalo. Ko jai pačiai norisi – tokia dažniausiai neturi supratimo.

Norint tapti laiminga mergaite, iš pradžių reikia suprasti – kas aš tokia? Kur mano „noriu“? Ir kur mano „Aš“? Mūsų pasaulyje tai nėra lengvas ir suprantamas kelias. Tačiau būtent jis reikalingas ir teisingas.

Tai gal jau laikas būtų atsikratyti šito daugumai patogaus sindromo, kurie neleidžia pajausti tikrosios laimės?

seimairnamai.eu