Pasidalinkite!

Šia tema ketinau parašyti jau kuris laikas, bet tik visai neseniai galutinai supratau, ką noriu apie tai pasakyti.

Absoliuti dauguma vyrų paliktų moterų dėl skyrybų kaltina… meilužes. Ir dar gerai, jei tik kaltina. Kitos dar desperatiškai seka, lyginasi, matuojasi, vertinasi, kuo gi ją pranoko ar kuo ji pranoksta. Lyg ta svetima moteris būtų kažkoks atsakymas, kas buvo blogai jos ir vyro santykiuose.

Negali stebėtis, kai net per filmus tenka matyti tą jau klasika tapusią sceną, kai pričiupusi neištikimą partnerį moteris skelia skambų antausį… jo naujai mylimajai. Juk tai ji, gyvatė, kalta, kad nepasirūpino svetimo vyro ištikimybe! Juk jeigu ne ta, tai vyras būtų užtroškęs, bet iš kito šaltinio negėręs – aš bent jau spėju, kad vadovaujamasi tokia logika.

Nors niekad nesupratau, kodėl už vyro ištikimybę turi būti atsakingas svetimas žmogus, iš kur tai kitai moteriai pareiga rūpintis to vyro ištikimybe, lojalumu žmonai ar dar kažkuo?

Katalikybės tradicija leidžia neigiamai vertinti meilužes, tačiau sveika logika diktuoja, kad esminis subjektas, kuris tokiu atveju būna kaltas, nėra meilužė.

Nežinau nei vienos poros, kur esant idealiems santykiams vyras/žmona/abu „nuėjo į kairę“. Vaikščiojimas pas kitus dažniausiai yra ne kas kita kaip santykiuose susikaupusių problemų išdava ir tuo atveju naujo partnerio figūra yra… pasekmė, ne priežastis.

Pailiustruosiu paprastu pavyzdžiu: Vyras ir žmona sutaria idealiai, turi reguliarius intymius santykius, jiems drauge gera, saugu bei įdomu. Ar tas vyras ims dairytis kitos? Greičiausiai ne.

Kitas pavyzdys: Vyras su žmona ujasi kaip šuo su kate, intymūs santykiai nereguliarūs (netenkina), sutuoktiniai drauge nesijaučia saugiai bei įdomiai. Ar vyras ims dairytis kitos moters? Taip, greičiausiai. Ar ras? Taip, greičiausiai. Ir čia nėra esmė, ar jis ras Astą, ar Loretą. Tiesiog… Kažkuri vis tiek „pasirašys“.

Liūdniausia, kad dauguma moterų (ir aš čia turbūt ne išimtis) „pražiūri“ tą momentą, kai vyras ima grįžti namo tik iš įpročio, dėl ko vėliau joms atrodo, kad viskas buvo „gana gerai“ ar bent jau „labai neblogai“ ir čia tik ta, ta, va ta viską sugadino.

Tačiau be galo įdomus momentas… kaip vyrai susiranda meilužes. Ta prasme, meilužė turi kažkaip atsirasti. Ir tam, kad ji atsirastų, dažnas vyras įdeda nemažas pastangas – ima sportuoti, įsigyja naują automobilį, užsiregistruoja pažinčių svetainėse ir t.t. ir pan. Tai yra, dar iki susirandant meilužę, atliekami aktyvūs naujos moters paieškos veiksmai. Manant, kad viskas santykiuose buvo puiku, turėtų kilti klausimas – kam jam šito reikėjo? Ir atsakymas tik vienas – puiku nebuvo.

Nebuvo, bliamba, nebuvo! Nes jei būtų buvę, nebūtų susikūręs anketos pazintysxxx.

Suvokiant tą paprastą faktą, kad kita moteris nėra nei geresnė, nei blogesnė, nei juolab kalta dėl skyrybų, dauguma paliktų moterų jaustųsi… geriau. Jų savivertė nebūtų taip labai suniokota, jos nesijaustų lyg koks senas kuinas, pralaimėjęs eiklesnei kumelei. Nes čia tos lenktynės ne visai tokios – daugeliu atveju varžosi netgi ne sena moteris su nauja moterimi, o… pabodusi rutina su naujais išgyvenimais.

Ir retu atveju puodai, vaikai ir skalbinių stirtos laimės prieš adrenaliną ir naujų santykių skonį, kur ne tik kojos iki blizgėjimo nuskustos, bet ir lūpos kasdien padažytos.

Porai pasiekus etapą, kai kažkurį ima „dusinti“ nusistovėjusi gyvenimo rutina (iš esmės šį etapą greičiau pasiekia (ar bent jau greičiau suvokia pasiekę) vyrai), konkurencija su naujų santykių žavesiu sunkiai įmanoma. Naujas romanas, lyginant su santuoka, atrodo kaip naujas Porsche lyginant su senu Golf’u.

Bet pabrėžiu – esmė čia ne moters savybės, netgi ne moterų (senos ir naujos) savybės, o tik tai, kad vyras nebenori toliau taip gyventi. Nebenori. Ir kita moteris yra jo išeities taškas, sprendimas. Ne priežastis ir ne motyvas.

Gali būti (o gali ir nebūti), kad jo ir tos kitos moters santykiai pasieks tą patį lūžio tašką (nors tai tik jų reikalas), tačiau buvusiai partnerei svarbiausia… nesilyginti, nemanyti, kad pralaimėjo, kad meilužė kažkuo geresnė ar – dar naiviau – už kažką jai skolinga.

Tave paliko vyras – ne jo meilužė.

Nori pykti, kaltinti, duoti į snukį – prašom. Bet daryk tai su tuo, kuris nesilaikė susitarimo, nebuvo pakankamai kantrus ar ne pakankamai padėjo. Daryk tai su tuo, kuris turėjo pareigų, o ne su ta, kuri niekad nieko nežadėjo, kuri tau visiškai svetima ir neprivalėjo tavimi rūpintis ir kažką daryti, kad išsaugotų tavo santuoką.

Mano vertinimu, psichologiškai moteriai sveika suvokti vyro (ne meilužės!) kaltę, nes tokiu atveju jai lengviau pavyks jį pamiršti (niekšas ir menkysta), be to, jos savivertė kentės mažiau (ji nesilygins su meiluže ir neieškos savo pliusų ar minusų).

Tuo tarpu nepagrįstai verčiant kaltę trečiajam asmeniui, sunku nutraukti emocinius ryšius su buvusiu partneriu (vargšelis, sugundė jį), kenčia savigarba (ką jis joje pamatė? ko aš neturiu?). Be to, formuojasi naivūs lūkesčiai (jis atsipeikės ir grįš; ji vis tiek bus blogesnė už mane).

Ne, brangioji, vyras, kuris pabėgo, negrįš. O jei ir grįš – paspirk raudonu aukštakulniu ir…. žygiuok į pasimatymą!

Nes jei kažkas baigėsi, tai tam buvo priežastis. Ir vargu, ar tos priežastys taip paprastai išnyko. Gyvenimas su nauju partneriu (nepriklausomai nuo trukmės) dažniausiai yra aiškus požymis, kad santykiai per daug sudužę ir jų nebepavyks suklijuoti. Bet kaip sakoma… pabaiga yra ir nauja pradžia – tau irgi.

Lidžitos užrašai