Pasidalinkite!

Žmogus, turintis bet kokių priklausomybių (alkoholio, narkotikų, rūkalų, apsivalgymo ir t.t.) yra susirūpinęs tik savimi. Jis verkšlena tik dėl savęs, dėl jį „kankinančių“ poreikių, koks jis „nuskriaustas“ gyvenimo ir pan. Taip, automatiškai, jį supantys artimi žmonės, draugai, pažįstami ir bet kurie jo gyvenime pasitaikantys žmonės yra jo išnaudojamos aukos. Šiuo atžvilgiu yra viena sąlyga – ar jie „pasirašo“ būti tomis aukomis.

Dauguma žmonių iš meilės, draugystės, giminystės, ar iš „šventos“ pareigos, globoja žmones su priklausomybėmis. Tačiau ta globa pasirodo naikina tiek patį globojamąjį, tiek globotoją. Po truputį, neakivaizdžiai, bet su laiku, labai aiškiai matosi kas įvyko su tuo ar anuo asmeniu, bei jį globojančiais žmonėmis, kas įvyko su jų gyvenimais. Retas, turintis priklausomybę, o tuo labiau globojantis „priklausomąjį“, pagalvoja „o kame čia šaknys“. „Šaknys“ tai tame, kad ne priklausomybė pasirinko tą žmogų, o žmogus pabėgo nuo Gyvenimo į priklausomybės „indą“ ir dar užsidarė dangčiu. O tau „priklauso“ jį maitinti, rūpintis juo ir net duoti, tai, nuo ko jis priklausomas. Kai kurie psichologai tai vadina „gegužiuko sindromu“, kuomet asmuo bijo Gyvenimo, bijo palikti „saugią“ teritoriją. Ir tai būdinga ne tik vaikams, o ir suaugusiems.

Jei tik Gyvenimas pradeda „kandžiotis“, reikalauja pokyčių, sprendimų, tai asmuo pabėga nuo to reikalavimo į priklausomybes. Būna ir kitas atvejis, kuomet, jei Gyvenimas staiga pradeda gerėti, iš tavęs nieko nereikalauti, tai žmogus taip pat pabėga į priklausomybes. Beje  tai nutinka tik tiems, kas jau „ragavo“ kažkokių priklausomybių ir ten jautėsi kažkiek saugus. Va ir ta, buvusio, patirto priklausomybėje saugumo jausmo „žymė“, pagerėjus sąlygoms aplinkoje, suveikia kaip prisiminimas, kaip programa – „saugu tik ten kur aš vartoju narkotikus, kur pastoviai „ėdu“, kur pastoviai vartoju alkoholį ir pan.“. Kiti tuomet net stebisi, kad „va, žmogus gavo gerą darbą, susituokė, pasistatė namą ar pan., ir pradėjo „lakti šnapsą“ (ar dar puolė į kokią tai priklausomybę)“ ir t.t. Galimi Gyvenimo scenarijai  būna įvairūs.

Tiek pats priklausomybes turintis žmogus, tiek jį globojantys, turi suvokti, kad iš priklausomybės „butelio“ turi išlipti pats žmogus, savo noru. Jei jis tam priešinasi, gudrauja, tai tik laiko klausimas kuomet jūsų abiejų, ar daugiau „globotojų“, praras sveikatą, nervus, susigadins gyvenimus. Kovoje su priklausomybe, priklausantysis turi eiti priekyje, bet žinoti, jausti, kad turi patikimą užnugarį mylinčio žmogaus, draugų, pažįstamų, kurie neskatins jo sugrįžti prie bet kokių priklausomybių, bet ir „neglostys“ už siekį sugrįžti prie jų. Jei, priklausomybes turinčių žmonių kovoje, globotojai eis kovos priekyje (ieškos gydytojų, ekstrasensų…), tai didelė tikimybė, kad jie pirmieji ir kris, nes tai ne jų kova. Kaip vienas žmogus persakė iš kažkur girdėtą pasakymą, kad „yra toks dėdė Dievulis, kuris, trukdančius jo verslui baudžia gana stipriai“.

Kuomet Gyvenimas „sunkus“, tai silpni vidumi, siekia pabėgti nuo Gyvenimo išbandymų, pamokų, reikalavimo keistis. Pabėgimo formos būna įvairios, tačiau esmė ta pati – savižudybė. Vieni žudosi greitai, kiti bijo nebūties jausmo, skausmo – „o jei liksiu invalidu ir reikės vėliau kentėti?“. Dauguma tiesiog griebiasi lėtų savižudybės formų, kurie iš esmės susieti su maksimaliu malonumo jausmų gavimu, o toliau „nors pasaulis apsivers“. Todėl jie žudosi „maloniai“ – alkoholiu, narkotikais, apsiėdimu ir t.t. Tuo pačiu, į tą, jų savižudybės scenarijų jie įtraukia ir artimus, juos mylinčius žmones, vaikus ir t.t. Kaip manote, ar tie kiti, kurie jam padeda žudytis nedaro nuodėmės??? Jie dar net padeda auginti jo ego (žvaigždiškumą).

O jo pasąmonė, kaip pagrindinis kūno kompiuteris, tuo metu gauna signalus, kad „viskas tvarkoje, saugu ir reikia tai palaikyti“. Ir žmogus, gavęs signalą iš pasąmonės, kad tai būsenai palaikyti pritrūko tam tikro „elemento“ (alkoholio, rūkalų, narkotikų ir pan.), siekia kuo skubiau gauti to „elemento“. Jei sąmonė bando sakyti, kad „gal tai negerai, kad aplinkiniai piktinasi“ ir pan., tai pasąmonė pajungia kūno signalus – ima nervas, laužo kūną, vaidenasi ir t.t. Sąmoningai, savarankiškai neįveikęs šio barjero, žmogus negali net bandyti savęs perprogramuoti. Būtent šio „laužymo“ metu ir ardoma sena programa, kurios dėka žmogus ir sėdi „butelyje“. Be suvokimo, kad tai programa ir be pasakymo jai „NE“, šio barjero neįveikti. Beje šį barjerą gana greitai įveikia tie, kas pasiruošę greičiau mirti, nei gyventi tokį gyvenimą, matyti savo mylimų, artimų kančias, ašaras, o ypač savo vaikų ašaras.

Tačiau „šventa vieta tuščia nebūna“, nes jokia, žmoguje pabuvojusi programa, visiškai nepasitraukia. Visuomet lieka tam tikrų pėdsakų, kurių dėka, susidarius aplinkybėms, ji gali vėl atsinaujinti. Ir aplamai yra toks dėsnis, kad visa ką žmogus patyrė savo gyvenime, net jei ir giliai tą „užkasė“, visuomet, jam norint ar pasiduodant tam, galima atnaujinti. Todėl, tas kas paragavo narkotikų ir jį jie tam tikru būdu paveikė, tas jausmas liks su juo visą gyvenimą ir jam leidus, ar susidarius aplinkybėms, jis gali įklimpti į tą priklausomybę. Todėl pasakymas, kad „viską gyvenime reikia paragauti“ yra pavojingas. Ragauti galima tik tai, ką tėvai, protėviai patyrė jog tai saugu. Jei žmonių, visuomenės patirtis sako, kad tai nesaugu, kad tai nuodinga, kad tai žaloja, tai ar verta tai daryti. Tokie Gyvenimo „ragautojai“ dažnai išeina anapilin ir žmonija iš jų patirčių mokosi, kaupia žinias kas gerai, kas reikalinga, kas būtina. Daugybė protėvių, ragaudami uogas, vaisius, žoleles, šakneles miškuose ir laukuose „numiro“, bet tai nereiškia, kad mes tas pačias uogas turime ragauti, kad sužinoti tiesą.

Tai va, kad „šventa“ vieta tuščia nebūtų yra būtina suformuoti naujas programas, naujus įpročius, intensyviai pajungti sąmoningą proto dalį. Svarbiausia nebijoti prarasti jau esamos aplinkos, pažįstamų, gal net draugų ar artimųjų. Labai gerai, jei tuo metu šalia yra mylintis žmogus, patikimi draugai – tai užnugaris, tai saugumo jausmas. Ir nors priekyje dar ilga kova, bet už manęs mano mylimas žmogus, mano ištikimi draugai, mane palaikantys pažįstami. Klausimas tik vienas – ar aš juos myliu, gerbiu???

Andrianas Krutoguzenko