Pasidalinkite:

Man anksčiau labai nepatiko mano išvaizda. Žvelgiau į mamą ir galvojau – kurių galų man atiteko tėčio „klasikinis romėniškas profilis“, o ne graži, maža mamos nosytė? Kam man tokia ilga nosis? Būdama aštuoniolikmetė, netgi planavau darytis operaciją. Tačiau nosis – tik ledkalnio viršūnė.

Akys. Kodėl vėlgi ne mamos – didelės ir gražios, o tėčio – migdolo formos su nuleistais kampučiais, tarsi būčiau nuliūdęs spanielis? Kam tos strazdanėlės ant nosies? Kuo aš tik jų nenaikinau, o jos nepasidavė. O šiandien negaliu suprasti, kur ir kada jos spėjo pradingti. Ir neprieštaraučiau vėl jų turėti.

Pernelyg didelė krūtinė. Su tokiu dydžiu sunku, o jeigu dar vaiką maitinti tenka, tai apskritai plius dar du dydžiai. Ech, kad taip pora dydžių mažesnė būtų… Ir bėgioti patogiau, ir vyrai nevėpsotų išsižioję, pamiršę, kur tavo veidas ir akys…

Tęsti galima iki begalybės. Kiek daug norėjau visko savyje pakeisti! Kiek daug visko man trukdė ir erzino! Niekaip negalėjau priimti kūno tokiu, koks jis buvo sukurtas, tarytum būčiau kažkokia vaikščiojanti klaida. O po pirmojo gimdymo?! Tokiems pokyčiams tikrai nebuvau pasirengusi. Visos tos strijos, siūlės, kiti pasikeitimai… Kaip aš verkiau ir kaip svajojau visa tai panaikinti, pašalinti…

Ir štai man jau trisdešimt šešeri. Ir aš nebenoriu nei naujos nosies, nei kitokių akių ir netgi su krūtine kažkaip apsipratau.

Manęs daugiau neglumina gimusių vaikų palikti pėdsakai ant mano kūno. Ir kai „protingi“ žmonės pataria griebtis plastikos štai toje ir anoje kūno vietoje – mane tai stebina. Kuriems galams?

Kai manęs klausia, ar patenkina mane mano kūnas po penkių gimdymų, nesuprantu, apie ką eina kalba. Mano kūnas padovanojo man penkis nuostabius vaikus. Kaip jis gali manęs „netenkinti“? Po viso to aš galiu juo tik žavėtis ir niekaip kitaip. Taip, dabar jis ne toks kaip prieš 15 metų, bet argi tai svarbu?

Veide ir kūne atsiranda vis naujų priežasčių nepasitenkinimui, tik neapkęsti savęs dėl to aš daugiau nebenoriu. Verkti priešais veidrodį, kankintis, trokšti, kad atrodyčiau kaip nors kitaip… Man jau pakaks. Visa tai – mano. Ir taškas.

Tai mano kūnas. Mylimas. Man jis pats geriausias, kad ir koks bebūtų. Po gimdymo, besilaukiantis, sustorėjęs ar išsekęs nuo toksikozės, senstantis ir vystantis nuo laiko poveikio ir tuo pat metu vis dar kupinas jėgų. Jis mylimas ir taškas.

Dažnai pasižiūriu į tas, kurios nuėjo kitu keliu – visgi pasikeitė savo nosį, krūtinę, akis. Įsivaizduoju, kas būtų, jei pati tai būčiau padariusi. Ir kažkaip nejaučiu tame jokios harmonijos. Aš tiksliai nebūčiau tapusi laimingesnė. Toliau ieškočiau laimės išorėje, pastoviai ir be pabaigos kažką vis „pagerindama“. Vis tiek atsiras naujų priežasčių savęs nemėgti, jeigu jau išsikėlei sau tokį tikslą. Kur kas naudingiau išmokti būti dėkingai už tai, ką gavai iš aukščiau. Už tai, kas individualu ir į nieką nepanašu. Už tai, kas geriausia.

Mes visos skirtingos. Ir visos savaip gražios. Unikalios, įdomios, nepanašios viena į kitą. Ir būtent tuo nuostabios.

Galų gale, kūnas – tai indas, svarbiausia – kas viduje. Ir rūpinantis šio indo išvaizda būtina nepamiršti, kad tuščias jis niekam nereikalingas. Kaip nereikalingas ir su papuvusiu turiniu.

Kol šitiek jėgų švaistome pergyvenimams dėl neteisingų akių, raukšlių ar neteisingos krūtinės, viduje niekas nesikeičia. Kartais galvoju, kaip būtų puiku, jei moterys suprastų, kad geriausia plastika, kokią tik galima pasidaryti – širdies plastika. Jei būtent ten nukreiptų visas tas pastangas ir skirtų visą tą laiką.

Gyventume visiškai kitame pasaulyje.

seimairnamai.eu


Pasidalinkite: