Pasidalinkite!

Tiesiog nuostabu, kiek daug visko gyvenime esama. Nuostabu, kiek daug troškimų ir poreikių turi žmonės. Ir nuostabu, kiek daug žmonių, gaudami viską, ko norėjo, jaučiasi nelaimingi.

Aš noriu ištekėti, noriu vaiko, noriu daug pinigų, noriu štai šito automobilio, namo, kompiuterio, kelionės, aš noriu, noriu, noriu… Aš noriu – taip sako vaikai ir tai yra augimo bei brendimo norma. Užgimsta vidinis impulsas, poreikis, troškimas – pasakei „noriu“ – davė – pasitenkinimas – vaikas laimingas. Vaikui augant, formuojantis mąstymui, sąmoningumui ir psichologiniam brandumui, žmonės išmoksta išskirti sau tai, ko jiems norisi ir tai, ko iš tų norų jiems iš tikrųjų reikia. Tačiau tai pavyksta ne visiems.

Kaip dažnai bendraudami su pažįstamais ar draugais, išgirstame, kad jiems viskas gerai? Kad jie niekuo ir dėl nieko nesiskųstų, tiesiog gyventų savo gyvenimą, tobulėtų, kažką tame gyvenime keistų, bet jaustųsi patenkintais, laimingais ir ramiais? Tokių žmonių labai mažai. Kodėl?

Todėl, kad pernelyg didelis pasirinkimas mūsų laikais. Telefonai, rankinukai, atributika – tikras gausybės ragas. Visuotinai išplito lengvas ir paviršutiniškas „vienkartinis“ bendravimas. Iš visų pusių girdime: „Tu gali viską! Visas pasaulis paklotas tau po kojomis, tiesiog pasiimk viską, ko nori…“

Stop! O kam tau visa tai? Kam reikia viską galėti? Kam man visas pasaulis?

Tokių klausimų mes sau neužduodame.

O gaila…

O jei šiek tiek pasistengtume ir pajaustume, ne pagalvotume, o pajaustume, ko man reikia, ne ko noriu, o ko išties reikia? Sudėtinga, tiesa? Norėti lengviau, paprasčiau, saugiau…

Visai kaip vaikai, tik amžius jau lyg ir ne vaikiškas, vaikystė praėjo. Norėti galima bet kokiame amžiuje – užsimanyti ledų, naujo telefono, įdomios kelionės, klausimas čia tik vienas – kada ir kokiais kiekiais?

Visur turi būti saikas, kitaip ateis persisotinimas ir, kaip normali reakcija – isterija.

Kaip vaikams, kai iškart daug visko leidžiame: ir ledų, ir pyragaičių, ir žaisliukų pripirkome, ir oro balionėlį, o dar močiutė su seneliu telefoną padovanojo – ir tai ne gimtadienis, o paprasta diena. Ir vaikas dėl kažkokios visiškai „nesuprantamos“ priežasties nieko nevertina, pažaidžia kelias minutes ir nutrenkia. Kas čia darosi?

O tas, kad nervų sistema persisotino, platus pasirinkimas nustoja būti gėriu ir pradeda kenkti. Dėl savo nebrandumo vaikas nesupranta, kad VISKO jam nereikia. Jis tiesiog pamatė naujovę ir siekia jos rankute, tačiau tam ir egzistuoja suaugusieji, turintys teisę ir privalantys išmokyti savo kol kas dar neišmanėlį mažylį ir norėti, ir rinktis, ir sugebėti sustoti.

Kai žmogus suauga, o elgesio modelis „noriu visko iš eilės ir tiesiog dabar, nežinau kodėl, bet labai noriu“ paima viršų, toks žmogus paprasčiausiai perkasi gerokai brangesnius žaisliukus, ir nieko daugiau. Dabar tai ne lėlė ir ne mašinytė, o brangūs telefonai, aksesuarai ir netgi kiti žmonės. O neretai – ir savi vaikai.

Noriu, ko nori visi kiti. O kam man to reikia – šitas klausimas mūsų nevargina.

Tik paskui imame baisiai stebėtis, kodėl vyras ne toks, kaip pas kitas, žmona ne tokia graži ir darbšti, kodėl vaikai nepaklusnūs ir nedėkingi ir apskritai, kodėl man viskas taip blogai, juk kitiems štai kaip puikiai sekasi.

Galbūt todėl, kad kol klausiau instinkto „noriu!“, negalvojau, kam man viso to reikia, nejaučiau savo poreikių esmės, jau nekalbant apie mintis, ką galėčiau nuveikti savo labui, kad galėčiau gyventi harmonijoje su savimi.

Ne, aš tiesiog labai visko norėjau…

Pasaulis toks didelis, žmogus nepalyginamai mažesnis. Nežalokite savo asmenybės, kimšdami į ją tai, ko jums tikriausiai visai nereikia.

seimairnamai.eu