Pasidalinkite!

Lietuvos Respublikos Prezidento kalba nuo Prezidentūros balkono Prezidentūros sodelyje susirinkusiems Lietuvos šaulių sąjungos, Kauno universiteto studentų korporacijų bei kitų organizacijų atstovams ryšium su Vilniaus bei Vilniaus krašto grąžinimu Lietuvai. Kaunas, 1939 m. spalio 11 d.

Aš reiškiu daug ir gilios padėkos Šauliu Sąjungos vadui, Šaulių Sąjungai, studentams, moksleiviams ir visiems, kurie čionai yra atvykę. Reiškiu Gilios padėkos istoringa Lietuvai proga, kai yra atgautas Vilnius su Vilniaus kraštu. Mes gauname ribas su mums drauginga valstybe Sovietų Rusija, tokias ribas, kokias šiandien mums galima gauti. Su mūsų didžiuoju kaimynu santykiai visą laiką buvo draugingi, yra draugingi ir turi būti ateityje draugingi, nes kaimyninio sugyvenimo ryšiai mus glaudžia arčiau. Turime ribas savo krašto ir turime jas ginti visu, kuo mes galime.

Mes vieni esame per maži ir per silpni, kad dideliame sūkuryje, kuris galėtų iškilti, galėtume tatai pasiekti. Vilniaus atgavimas yra didelis džiaugsmas mūsų tautai. Tatai matyti iš jūsų veidų, iš jūsų džiūgavimų. Bet nepamirškime vieno visų svarbiausio dalyko, kad mes į Vilnių ne tik teises turime ir turime jas atgavę, bet mes Vilniuje turime daug, be galo daug, pareigų.

Dėl to, pasidžiaugę, pareiškę savo džiaugsmo jausmus, mes vėl grįšime į paprastą gyvenimą labai rimti, susimąstę, kaip mes geriau atliktume tas pareigas, kurias mums uždeda Vilniaus žemė ir Vilniaus miestas. Aš nė kiek neabejoju, kad jūs ir visa mūsų tauta moka džiaugtis, giliai susimąstyti ir moka atlikti tas pareigas, kurių iš jų reikalauja tėvynė. Visų pirma tvarka, pavyzdinga tvarka turi vyrauti mūsų krašte šiuo rimtu momentu, kada pasaulyje karo griaustinis griaudžia, reikia ypatingai glaudžiai telktis apie savo krašto vadovybę. Tasai kraštas, kuris turi stiprią vadovybę, turi susiklausymą savo tautoje ir visuomenėje, yra tvirtas.

O mes norime būti tvirti. Taigi, dar kartą aš jums dėkodamas, kad atėjote į mane, į Prezidentūrą, kur susirinkę vyriausybės nariai, atėjote pasveikinti, noriu palinkėti jums rimto susitelkimo ir rimto susirūpinimo Vilniaus būkle ir Vilniaus buitimi. Kiekviena teisė, o ypatingai ši didelė teisė, mūsų įgyta, reikalauja iš mūsų ir pareigų išpildymo. Ta proga bus visiems atjausti nukamuotą Vilniaus krašto gyvenimą ir jam padėti ne tiek žodžiais, kiek savo darbu ir aukomis.

Šitas darbas ir tos aukos turės būti dedamos ant mūsų visų pečių nuo mažo ligi didžio, nuo neturtingo ligi turtingiausio, visi, kiek galėdami, turės pakelti šitą naštą, kuri įvairiomis pareigomis pasireiškia.

Tuo tarpu aš su jumis atsisveikinu ir palinkėsiu jums, kad kiekvienas būtų pareigingas, kiekvienas atsimintų savo priedermę, dirbant kasdieninį darbą, visuomet atsiminti, kaip mes Vilnių galime sukultūrinti, duoti geresnį gyvenimą jam. Tai yra tikriausias laidas, kad jis greičiau sutaps su Kaunu ir įsiterpęs vison Lietuvon, klestės ir dirbs, pagarbos keliais eis, kaip ir visas mūsų kraštas.

(“Trimitas”, 1939 spalio 13 d., Nr.41, 990 psl.)