Pasidalinkite:

-Pavežti iki stoties? – paklausė Heidi, pagyvenusi šveicarė, mūsų šeimos draugė. Ruošiausi į miestą iš jos vasarnamio, pėstute iki stotelės tektų pėdinti 3-4 kilometrus, o paskui dar neaišku, kiek laukti autobusiuko, o iš stoties daug įvairiausio transporto į miestą, ir vaikštinėti nesinorėjo.

Norėjau pasakyti „Taip, pavežk“, tačiau tokiu atveju moteriai teks persirengti, atidarinėti vartus, išvaryti automobilį iš garažo, švaistyti savo laiką. Baisiai nepatogu, dėl to pradedu murmėti kažką panašaus į:

-Ne, tiek to, aš turbūt prasivaikščiosiu…

Heidi puikiai jaučia prieštaravimą tarp to, ką sakau ir ko noriu iš tiesų. Truputį susierzinusi klausia dar kartą:

-Gal vis dėlto pavežti?

Aš vėl bandau būti mandagi, burbteliu, kad nesinori apsunkinti ir panašiai. Ir čia ji man davė pamoką, kuri praverčia gyvenime netgi dabar, praėjus dešimčiai metų.

-Žinai, pas mus Šveicarijoje sakoma, kad „Taip ir Ne sveria vienodai“. Jeigu pasiūliau pavežti, tai man vienodai rodo, pasakysi „Taip“ ar „Ne“. Esu pasirengusi bet kuriam tavo atsakymui, man nesunku pavažiuoti iki stoties, lygiai taip pat paprasta pasilikti namuose. Tačiau tu pati sugalvojai, neva vienas variantas man patogesnis už kitą ir pasirenki jį, nors tai nėra patogu tau pačiai. Noriu, kad suprastum – jeigu man nesinorėtų tavęs pavežti, aš tau šito nesiūlyčiau. Jeigu tau siūlomas pasirinkimas, tai vienas tavo atsakymas man yra lygiavertis kitam. Tai tave pavežti?

Ir aš pasakiau „Taip!“ – paprastai ir aiškiai. Nes man buvo kur kas greičiau ir patogiau pasiekti stotį automobiliu. Ir buvau labai dėkinga Heidi už tai, kad pavežė, o dar dėkingesnė už tai, kad išmokė tokios paprastos taisyklės.

  • Taip ir Ne sveria vienodai – štai ką pati sau kartoju kiekvieną kartą, kai pagalvoju, jog mano atsakymas gali nepatikti pašnekovui.
  • Taip ir Ne sveria vienodai – tai apie mūsų visų lygybę ir laisvę.
  • Taip ir Ne sveria vienodai – ir tai ne paviršutiniška etiketo taisyklė, o sveikų ir nuoširdžių santykių pagrindas.
  • Taip ir Ne sveria vienodai – ir nebereikia fantazuoti, kad pašnekovas pats atspės, ko jums norisi iš tikrųjų.

Kai leidi sau būti tiesiu ir atviru, suteiki tą pačią teisę ir kitiems.

Į bet kurį savo klausimą ar pasiūlymą esu pasiruošusi išgirsti tiek teigiamą, tiek neigiamą atsakymą. O jeigu vienas iš atsakymų man priimtinesnis, pasakysiu apie tai pašnekovui ir kitaip performuluosiu klausimą ar pasiūlymą.

Pavyzdžiui, vietoje neutraliai mandagaus „Užeisi į svečius?“, priklausomai nuo to, ko man norisi, galiu pasakyti: „Užeik, bus malonu išgerti su tavimi arbatos ir paplepėti“ (turint galvoje, kad norai gali ir nesutapti) arba „Pakviesčiau tave į svečius, bet šiandien pavargau ir noriu pabūti viena“.

Pamenu, kaip mano santykiai su drauge perkopė į naują artumo lygmenį, kai ji paklausė:

-Tu juk sudalyvausi mūsų festivalio organizavime?

-Atvirai kalbant, ne. Nematau savęs tokiame vaidmenyje. Ir apskritai nenoriu nieko organizuoti. – atsakiau, viduje ruošdamasi pasipriešinimui, įkalbinėjimams.

-O, kaip puiku! Tiesiai paklausiau, tiesiai atsakei! Einu kitų kalbinti…

Sunkiau tada, kai žmogus neįpratęs, kad Taip ir Ne sveria vienodai. Tada vietoje paprasto vienareikšmiško atsakymo į klausimą „Ar eisi su mumis?“ ir „Ar gali padėti?“ prasideda pasakojimai apie tai, kokia sudėtinga ten nusimato diena, kiek visko reikės suspėti ir kaip žmogus stengsis visiems įtikti ir viską suspėti, nieko nenuvildamas. Liūdna ir nuobodu viso to klausytis.

O viskas prasideda vaikystėje. Mes mokomės atspėti, kokio atsakymo iš mūsų tikisi pašnekovas, užuot įsiklausę į save. Mes labai anksti sužinome, kad į klausimus „Tau nepatinka darželyje?“ ir „Ar nori sriubos?“ yra tik vienas močiutei ar mamai pageidautinas atsakymas. Sužinome, kad atsisakę neįdomios ekskursijos į muziejų, mes galime įskaudinti kažkokius tolimus giminaičius. Sužinome, kad reikia būti mandagiems. Paaiškėja kad apskritai klausimai mums užduodami tik iš įpročio, iš inercijos, mandagumo, o į realius mūsų atsakymus visiems nusispjauti.

Gerai, jeigu jau suaugome, subrendome ir nebežaidžiame šito kvailo žaidimo.

Visi mes turime teisę tiesiog paprašyti ir su padėka priimti dovanas, pasiūlymus, pagalbą ir meilę iš kitų. Lygiai kaip ir teisę atsisakyti, nesutikti, prieštarauti, užsidaryti savo ribose ir jas ginti be kaltės jausmo.

Taip ir Ne sveria vienodai.

seimairnamai.eu


Pasidalinkite: