Pasidalinkite!

Vos mėnuo liko iki prezidentinės kampanijos pabaigos, tačiau kuo skiriasi vienas nuo kito ištisa plejada Daukanto aikštės rūmus užimti pasiryžusių pretendentų, pasakyti darosi vis sunkiau.

Ne tik prašalaičiui, bet ir vietiniam žmogui vargu ar įmanoma pastebėti, jog mūsų valstybėje greitai bus išrinktas naujas Konstitucijos garantas – aukščiausias šalies vadovas.

Išorinės politinės reklamos ir kitų ženklų viešosiose erdvėse nėra, išskyrus vadinamųjų favoritų – Ingridos ar Gitano – kur ne kur vėjyje besiplaikstantį plakatėlį. Politinė kampanija niekaip neišsilukštena iš socialinio tinklo „Facebook“ kevalo ir nepatenka į miestų gatves bei aikštes, nors formaliai yra prasidėjusi dar pernai. Tikra kandidatų politinė diskusija dėl politinės valstybės ateities su visuomene iki šiol nėra prasidėjusi.

Respublikos prezidento rinkimai – lyg atvėsusi sriuba: be emocijų prieskonio, vangūs, valdiškai neišradingi ir nepatrauklūs. Net ministro pirmininko Sauliaus Skvernelio „puolamoji kritika“ neįtikina, o daugiau yra skirta humoristinių laidelių prodiuserių apetitams. Kampanijos dalyviai, lyg statistai, prikalbinti tam tikram vaidmeniui prastame spektaklyje, publikos akivaizdoje atrodo su lemtimi yra susitaikę. Vaidinimo pabaigos nekantrauja sulaukti ir jie patys, ir nuobodulio išsekinta publika.

Ar tai, kas vyksta Lietuvoje, būtų adekvatu vadinti tiesioginiais demokratiniais Respublikos prezidento rinkimais? Drįstu tuo abejoti.

Politinės partijos šiame įvykyje realiai nedalyvauja ir panašu yra nusiteikusios mažai ką bendro turėti su šiuo politiniu farsu. O internetinė erdvė užtvindyta įvairiomis rinkiminėmis technologijomis, modeliuojami kvazipolitiniai kandidatai, varžosi ne visuomenės politiniai lyderiai, o dirbtiniai įvaizdžiai, modeliai ir muliažai.

Paprastam žmogui gan sunku susigaudyti valstybės visuomeniniuose procesuose. Kas už jų slepiasi, šiandien tikriausiai būtų beprasmiška bandyti išsiaiškinti.

Ką daryti tiems piliečiams, kurie kasdien nedalyvauja visuomenės politiniame gyvenime, neišgali įsigyti absoliučiai sunykusios spaudos, neturi galimybių stebėti liūdesį ir nusivylimą keliančių televizijos laidų?

Kaip atsitiko, kad dauguma vadinamųjų politikos veikėjų mūsų šalyje tesugeba pretenduoti tik į statistus, kuriems nereikia nei gebėjimų, nei talento. Ilgainiui politika virto prastu teatru be žiūrovo. Perfrazuojant žinomą posakį „menas – menui“, Lietuvos politinė padangė šviečia tik pati sau.

Prezidento rinkimų imitacija itin adekvačiai atspindi šio politikos skurdo ir atskirties nuo visuomenės interesų situaciją, nuolat maskuojamą viešųjų ryšių konsultantų sumodeliuotomis elgesio klišėmis. Žvelgiant į žiniasklaidoje piešiamą dabartinių prezidento rinkimų politinės kampanijos turinį, realiai neįmanoma susidaryti vaizdo, kuo mūsų šalis gyvena dabartyje ir kokius lūkesčius puoselėja didžioji visuomenės dalis.

Rinkimų data neišvengiamai ateis. Tačiau problemos, kurios metų metais kamuoja Lietuvą, taip ir liks iki galo nesuvoktos ir neįvardintos. Kiek kartų praeityje jau yra taip buvę!

Šiandien dauguma Lietuvos valstybės piliečių iš tiesų negali pasakyti, koks yra mūsų parlamentinės demokratijos turinys, kokia yra teisingumo situacija. kaip veikia valdžios institucijos ir kur yra pilietinės atsakomybės už savo tėvynę riba, kurios nevalia peržengti.

Kažkur sekundei viešumoje blyksteli žinutė, jog Lietuvoje valandinis darbo užmokestis šiandien yra vienas žemiausių Europos Sąjungoje. Jis sudaro 9 eurus, rodo ES statistikos tarnybos duomenys. Mažesnis atlyginimas pernai buvo tik Rumunijoje (6,9 euro) ir Bulgarijoje (5,4 euro). Latvijoje jis siekė 9,3 euro, Estijoje – 12,4 euro.

Iš tiesų ne tik ši statistika, bet ir jokia kita aktuali informacija nesulaukia platesnio politikų komentaro, analitikų dėmesio, priežasčių tyrimo. Šiandien dėmesio centre dominuoja fasadinė politikų retorika ir žūtbūtinis noras bet kokia kaina atkreipti į save visuomenės dėmesį.

Visuomenės dėmesio ištroškusių veikėjų spektras gan platus – nuo kūju prieš memorialinę lentą besiplaikstančio kandidato į Europos Parlamentą pačiame Vilniaus centre iki antrą kadenciją užbaiginėjančios prezidentūros svitos, atlydėjusios Respublikos prezidentę į dokumentinio filmo premjerą drauge pasigėrėti pačių nutapytu kino portretu „Valstybės paslaptis“.

Nenuostabu, jog kino salėje buvo galima sutikti ne vieną valstybės veikėją, „suradusį laiko“ atiduoti pagarbą gyvam Dalios Grybauskaitės paminklui.

Tai tik keli akivaizdūs postlandsberginės politikos epochos pavyzdžiai, atsitikę pastarosiomis dienomis.

Iki paskelbto Tautos referendumo dėl vadinamos daugybinės pilietybės lieka taip pat mažiau nei keturios savaitės, tačiau viešinimo kampanija taip ir liko nevieša. Šiandien atrodo, jog iš tiesų niekam neberūpi klausimas, kuris yra teikiamas tautos referendumui. Bene kiekviena lietuvių šeima yra daugiau ar mažiau paliesta šios XXI amžiaus globalizacijos bėdos, tačiau piliečiai lieka vienui vieni akistatoje su politinėse viršūnėse suformuluotu klausimu.

Valstybės pilietybės išlaikymas buvo itin grakščiai biurokratų permestas Tautos atsakomybei, nenorint pripažinti, jog tai yra Konstitucinio Teismo doktrinierių dirbtinai sukurta teisinė ekvilibristika.

Kita vertus, kaip bebūtų ciniška, šis referendumas kaip politinis instrumentas yra naudojamas pritraukti į prezidentinius rinkimus kuo daugiau statistinių rinkėjų, kurie vis vien „kaip nors balsuos“, tačiau svarbiausia, kad ateitų.

Ir vienu, ir kitu atveju, dominuojančiai biurokratijai tinka abu variantai: jeigu referendumas neįvyks – kalti lieka „nepilietiški piliečiai“, nesugebėję išreikšti Tautos valios. Jeigu toks referendumas įvyks, Lietuvos Respublikos pilietybė bus nuvertinta Tautos rankomis ir niekas neprisiims politinės atsakomybės už tokią manipuliaciją. Kitaip tariant, pilietybė dėl pilietybės po pasaulį išsivaikščiojančiai Lietuvai.

Esu įsitikinęs, kad ne dėl tokios laisvės lietuvių Tautos sūnūs ir dukterys paaukojo savo gyvybes tremtyje ir gulaguose, o dėl valstybės, kurią, deja, taip lengvai gali prapuldyti vadinamasis elitas. Lietuva šiems ponams tėra „Severiutė iš Užpalių kaimo“, su kuria „važiuoti, bagoti, batuoti“ leidžia sau daryti ką nori.

Naujos pasaulio santvarkos ir globalizacijos procesų akivaizdoje matome, kaip vietiniai politikos veikėjai desperatiškai ieško būdų prisitaikyti. Jų negebėjimas reguliuoti ekonominių, socialinių ir kultūrinių procesų silpnėjant valstybės suverenumui yra akivaizdus.

Norėčiau pabrėžti, jog šiandien Lietuva nebeturi tautinės valstybės suverenumo Europos Sąjungoje, o nacionalinė valstybė vis sparčiau ima nykti pasaulyje be sienų. Mūsų tariamas politikos elitas jai seniai yra susitaikęs su tokiu „neišvengiamu valstybės praradimu“.

Akivaizdu, kad anksčiau ar vėliau besivaduodama iš postlandsberginio periodo politikos standartų Lietuvos politinė tauta turės atrasti naujas demokratijos formas, tačiau esu tikras, jog su šiais prezidento rinkimais tai dar neįvyks. Būtent šiuo požiūriu turėtume vertinti bei atsakingai apsispręsti artėjančiuose rinkimuose ir referendumuose.

Rolandas Paksas