Pasidalinkite:

1848 metais vokiečiai pavadino lietuvius, žemaičius, latvius, kuršius, prūsus BALTAIS. Tai naujas pavadinimas. Iki tol jie buvo vadinami gettais, gottais, aiščiais, estijais. Iki šiol Vakarų Žemaitijoje yra piliakalnių ir gyvenviečių su „gettais“ pavadinimu.

Nagrinėjant Lietuvos istorija galima pamatyti, kad ji sudaryta iš dviejų teisinių regijonų – Žemaitijos ir Lietuvos. Kiti regijonai yra politikų pramanyti bei suteikti pavadinimai okupantams įamžinti. Paskutinį kartą Žemaitijos kunigaikstystė teisiškai patvirtinta 1569 metais ir egzistavo iki 1918 metų – iki sujungiant į bendrą mūsų valstybę LIETUVĄ.

Valstybės ir regijonai sudaromi ne pagal kalbos įpatumus, o suderinant ir įteisinant jų ribas – regijonas ir jame padaliniai (apskritys, miestai, valsčiai ir t.t.). Taigi panagrinėkime, ar tai tiesa! TARMĖS. Tarmių suskirstymas į grupes (žemaičių, aukštaičių ir t.t.) tapo politikų prasimanymu, kaip vidaus politikos dalykas.

Jų dėka galima balansą pakreipti į vieną ar į kitą pusę. Taip ir yra atsitikę, ir tai dar neseniai. S. Daukantas šiauliečių ir radviliskiečių – panevėžiečių tarmes laikė žemaičių tarmėmis, o, dabartinės nepriklausomybės aušroje, staiga jos tapo nauja VAKARŲ AUKŠTAIČIŲ tarme.

Be viso to, tarmės nėra iškart „kaip su kirviu nukirstos“. Antanas Jušką Žemaitija skirstė į „Saulėlydžio“ (Vakarų Žemaitija – kuronų) ir „Saulėtekio“ (Rytų Žemaitija – etninė).


Pasidalinkite: