Pasidalinkite!

Parapsichologė Oksana Rovnik apie gyvenimą po mirties.

-Oksana, kas, parapsichologų manymu, nutinka žmogui po jo mirties?

-Kiekvienas žmogus be fizinio kūno turi dar keletą nematerialių. Mūsų fizinį kūną supa eterinis, kuris atsakingas už organizmo sveikatą, paskui – astralinis, gimdantis jausmus ir emocijas, taip pat mentalinis, atsakingas už protą. Toliau eina dvasiniai ir dar aukštesni kūnai, artimiausi Kūrėjui. Kai žmogus miršta, jo fizinį kūną palieka visi aukštesnieji. Eterinis kūnas yra pats grubiausias, neskaitant, žinoma, fizinio, todėl jis pirmas ir suyra – maždaug per tris paras po mirties. Štai kodėl egzistuoja tradicija laidoti tik po trijų parų.

-Kuo gi eterinis kūnas trukdo laidotuvėms, žmogaus juk jau nebėra?

-Mirė tik fizinis kūnas, o mirusiojo siela vis dar šalia, ji vis dar jaučia, supranta. Ir jeigu žmogus nebuvo pasiruošęs tokiai permainai, jeigu jis nežino, kur eiti, kas bus su juo toliau (ypač tai liečia staigiai mirusius ar žuvusius), tai jo sielą apima baimė. Ji nesupranta, kodėl artimieji jos nemato, negirdi, nekreipia į ją dėmesio. Būtent todėl Senovės Egipte, ir ne vien ten, buvo paprotys lydėti mirusįjį į naują jo gyvenimo vietą. Krikščionybėje šią funkciją atlieka mišių ritualas.

-Ar ne per daug prisižiūrėjote amerikietiškų filmų, kur žuvęs žmogus ilgai negali suprasti, kad jis jau mirė, ir veltui stengiasi atkreipti aplinkinių dėmesį į save?

-Turiu prisipažinti, kad visada stebėjausi, kaip subtiliai amerikiečių kinas pateikia tokius dalykus. Taip, maždaug šitaip viskas ir vyksta. Mes šito suprasti negalime, kadangi pripratome viską matuoti materialiais, pačiupinėjamais matais, tačiau išsivadavimas iš materialaus kūno – tai dar ne mirtis pilna to žodžio prasme. Juk žmogus – tai ne vien fizinis, materialus kūnas. Po mirties jis praranda tik sugebėjimą atlikti fizinius veiksmus, bet išlieka jo sąmonė.

-Galbūt jūs teisi. Juk ne veltui tie, kurie yra praradę artimą žmogų, dažnai pasakoja, kad jaučia jo buvimą, girdi juoką ir netgi jaučia prisilietimą. O gal tai tiesiog nelaimės išderintos ir sukrėstos psichikos reiškiniai?

-Žinoma, tuo metu, kai žmogų užgriūva sielvartas, nervai jų tikrai iki ribos įtempti. Bet tai nereiškia, kad jie turi problemų su psichika. Tiesiog jie ima jautriau ir aštriau jausti subtiliuosius lygmenis ir gali justi tai, kam nėra vietos pojūčius atbukinančioje kasdieninės buities rutinoje. Kadangi iki 40 parų mirusiojo siela vis dar tebėra šalia mūsų, tai, suprantama, būdami vienokios ar kitokios nuotaikos, kažkas iš giminių ar dvasiškai artimų žmonių gali jausti velionio buvimą, o tris paras po mirties netgi matyti kažką efemeriško. Beje, vaikai, ypač iki 7 metų, gali matyti tai, kas neprieinama daugeliui iš mūsų. Ir „pasakos“, kurias jie pasakoja, neretai būna visai ne pasakomis.

Praėjus trims dienoms po fizinės mirties išsisklaido velionio eterinis kūnas ir apsinuogina astralinis. T.y. sielai dar lieka jausmai, emocijos ir šioks toks prisirišimas prie žemės. Baigiantis devintai parai siela, suprasdama, kad viskas jau negrįžtama, pradeda vis mažiau ir mažiau domėtis fiziniu pasauliu. Tuo metu ji gali keliauti po vietas, kuo nors brangias jos širdžiai, lankyti žmones, kurie kadaise jai buvo artimi. Ji atsisveikina…

Palaipsniui prisirišimas prie fizinio lygmens visiškai susilpnėja ir keturiasdešimtą parą siela palieka šį pasaulį, pakildama į aukštesnius astralinio pasaulio sluoksnius ir visiems laikams palikdama fizinį sluoksnį. Paprastai tuo metu mirusysis gali kuriam nors iš giminaičių prisisapnuoti, kaip besiruošiantis į kelionę ar išvažiuojantis, išeinantis. Štai kodėl reikalingi atminai, mišios būtent devintą ir keturiasdešimtą dienomis.

-O kodėl ir bažnyčia, ir jūs, žmonės, susiję su paranormaliais reiškiniais, tvirtinate, kad verkti per laidotuves ir atminus jokiu būdu negalima? Juk, pavyzdžiui, Rytuose netgi kviečiasi raudotojas per laidotuves, o ir pas mus, jaučiant skausmą, nekyla noras juoktis.

-Jeigu jūs iš tiesų mylėjote mirusį žmogų ir linkite jam gėrio, tai jokiu būdu negalima pasiduoti nevaldomam skausmui, kadangi savo kančiomis jūs neleidžiate pakilto jo sielai ten, kur viešpatauja ramybė ir visuotinė meilė. Jūs pririšate sielą prie žemės, per prievartą tempiate atgal pas save.

Sielai sudėtinga likti tarp dangaus ir žemės, ją slegia jūsų skausmas, ji kenčia kartu su jumis. Ir jeigu vartoti mūsų žemiškas sąvokas, sielai gali paprasčiausiai nuvažiuoti stogas. Juk kol nesuiro astralinis kūnas, ji negali pakilti į aukštesnes sferas, kur vyksta žemėje įgytų pasiekimų įvertinimas, patirties apmąstymas. Vadinasi, neperėjusi šio etapo, ji negalės vėl nusileisti žemyn, vėl įsikūnyti, kad įgytų naujos patirties. Siela pavirs vaiduokliu – besiblaškančia tarp dangaus ir žemės būtybe, kurios vystymąsi stabdo žemiški jausmai, ir ne tik nuosavi, bet ir kenčiančių artimųjų. O juk sielai reikia nueiti dar labai ilgą kelią – kiekvienas pasaulis, astralinis ir mentalinis, sudarytas iš daugybės sluoksnių ir lygmenų. Juos reikia pereiti, įveikti, išgyventi.

-Ką reiškia išgyventi? Išeina, kad ten irgi yra savi gyvenimai?

-Būtent. Truputį kitokie, suprantama, negu žemėje, bet labai panašūs. Mums jie, galbūt, efemeriški, bet sielai jie visiškai realūs.

-Gal jie ten dar ir santuokas sudaro?

-Na, čia galbūt per stipriai pasakyta, vestuvių ten nebūna. Tačiau sielos jungiasi į grupes iš meilės, pagal interesų, pavyzdžiui, mokslinių ar meninių, panašumą. Tiesa, tokios sąjungos egzistuoja taipogi tik iki tam tikro lygmens ir gyvenimo ilgumo.

-Dieve mano, tai kiek gi sykių žmogui ir jo sielai tenka mirti?

-Kiekviename lygmenyje atmatuotas savas gyvenimo laikas ir numatytas mirties momentas, kai siela pakyla į sekantį pasaulį. Viskas priklauso nuo to, ką žmogus pasiekė fiziniame lygmenyje. Didelė, tyra meilė ir kitos teigiamos emocijos, patirtos žemiškąjame gyvenime, gali kilstelėti sielą į labai aukštą astralo lygmenį. Primityvūs, nevaldantys savęs žmonės įstrigs jau pačiuose žemiausiuose astralo lygmenyse, kur kaip tik ir susirinkę visi alkoholikai, narkomanai, žmogžudžiai.

-Ir kas čia blogo? Tokie su tokiais bendrauja, bendraminčių būrelis, taip sakant…

-Bėda čia tame, kad sielos išsaugo savo šeimininkų norus ir reikmes, bet neturėdamos fizinio kūno, negali jų realizuoti, dėl ko stipriai kenčia. Joms reikia maitintis atitinkamomis vibracijomis. Štai kodėl, pavyzdžiui, alkoholizmas taip sunkiai gydomas, ir taip sudėtinga ištraukti žmogų iš „zapojaus“. Šalia jo visada sukinėjasi tokio pat sugėrovo siela, kuri „geria“ kartu su juo ir kuri verčia jį gerti vis daugiau ir daugiau. Astrale esantis žmogžudys irgi gali stumti panašaus į jo būdo žmogaus mintis ir poelgius link nusikaltimo. Ar niekad nepasidomėjote, kodėl pranešimai apie maniakus ir žmogžudžius taip dažnai ateina iš vienų ir tų pačių vietovių? Taip yra dėl to, kad ten sukinėjasi tokie pat nusikaltėliai iš astralinio lygmens. Kuo švaresnis žmogus, tuo aukščiau ir greičiau jis pakils nuo žemės.

-Gerai, mirusiojo siela perėjo per astralinius lygmenis, išsivadavo iš žemiškų jausmų ir norų – ir gerų, ir blogų, nebėra pas ją daugiau jokių emocijų: ji nebemoka mylėti, nekęsti, gailėti ir užjausti. Dabar šita asmenybė jau galutinai numirė?

-O protas, intelektas, žinios, patirtis? Tai niekur nepradingsta ir sukuria mentalinį lygmenį, kur vyksta visų šių dalykų įvertinimas ir perkainavimas. Čia kaip kompiuteryje: įdedi failą, pasinaudoji juo, o paskui pašalini, kad vietos diske neužimtų. Taip ir čia: atsijojai patirties grūdus nuo pelų, apmąstei ir išmetei. Vyksta visiškas išsikrovimas, lieka tik ta tavo gyvenimo patirtis, kuri reikalinga sekantiems kūnams. Siela kyla vis aukštyn, pereina į dvasinį, paskui į kosminį lygmenį, kur telieka tik dvasios trejybė. Iš konkretaus žmogaus jau nieko nebelieka, jo sieloje kaip švariame popieriaus lape galima rašyti iš naujo. Jei žemėje žmogus buvo, kaip mes sakome, šventasis, tai jis gali pakilti iki pat susijungimo su Kūrėju, ištirpti jame ar tapti nuosavos visatos kūrėju. Tačiau dauguma iš mūsų – paprasti žmonės, ir mūsų sielos taip aukštai negali pakilti, o pasilikusios trejybėje, viską apmąsčiusios, vėl sugrįžta į sekantį įsikūnijimą.

-Vadinasi, jei siela nusileido iš paties žemiausio lygmens, tai iš gimusio kūdikio gero nelauk? Ar ne todėl taip ir atsitinka, kad tėvai – puikūs žmonės, ir auklėjimą suteikia pirmaklasį, o vaikelis – neduok tu Dieve…

-Jeigu du žmonės myli vienas kitą ir, užsiimdami seksu, galvoja ne vien apie malonumą, bet ir apie būsimą kūdikį, tai tasai astralinis sūkūrys, kurį sukėlė jų jausmai, gali pritraukti į žemę labai aukšto lygio sielą. O kaip vaikai pradedami pas mus? Atseit, taip jau gvosi, ką dabar padarysi… Ir gerai, jei dar tiedu myli vienas kitą bent truputėlį. Purvinas seksas, kurio nors iš partnerių grubumas, nėštumo baimė – visa tai nepritrauks normalios sielos, pas tokius kaip tik ir nusileis „kažkas“ iš paties žemiausio astralo. Kūdikio užsimezgimui reikia būti pasiruošusiems ir daryti tai su meile.

-Jeigu aš teisingai supratau, tai kuo aukščiau žmogaus siela pakilo, tuo jai ramiau, komfortiškiau, o sugrįžusi į žemę, ji atgims puikiu žmogumi.

-Viskas priklauso nuo sukauptos patirties. Jeigu žmogus to vertas, siela kils vis aukščiau ir aukščiau – tai ir yra jos vystymasis. Todėl toliausiai pažengusioms, švariausioms sieloms reinkarnacija jau nebereikalinga. Tačiau pasilieka žemesnės, neišsivysčiusios, kurios grįžta perauklėjimui į pusiau pragariškas sąlygas – į žemę. Mūsų planetos kitaip pavadinti negalima, ji skirta apsivalymui per kentėjimą. Na, gal ne pragaras, bet skaistykla tai tiksliai…

-Ir vėl numirei… Ne koks vaizdelis. Pamenu, filmo „Baltoji dykumos saulė“ herojus, paklaustas „ar iš karto užmušti?“ panoro truputėlį pasikankinti. Taip ir mūsų gyvenime: mirti niekam nesinori, nežiūrint į jokius išbandymus. O ir į anapusinį gyvenimą, juolab į reinkarnaciją kažkaip nelabai norisi tikėti. Jeigu kitame gyvenime kažką atsimintume iš praėjusio, jei žinotume, kad tavo mylimi žmonės bus greta…

-Gamta tvarkosi protingai, nesuteikdama žmonėms tokios atminties. Kartą pasiunčiau meditacijos metu vieną merginą į praeitį, kur jai atsivėrė gabalėlis savos atminties. Ji pamatė, su kokia panieka „toji“ moteris žvelgė į žmones, trypė juos į purvą, kokia toji moteris šlykšti jai – jau dabartinei. Nuotaika, neslėpsiu, merginai ilgam sugedo. Tai pavojingi atsiminimai. Įsivaizduokit, kad žmogus sužino, jog jis (tai, žinoma, labai grubus pavyzdys) buvo budelis ir užmušė savo geriausią draugą ar vaiką… O šiame gyvenime mes sutinkame tik tuos žmones, su kuriais jau turime karminį kontaktą.

-Vienas psichoterapeutas pasakojo man, kaip gydė moterį, kuriai astrologas pranešė, jog praeityje ji buvo žudikė ir kažkam perrėžė gerklę. Po to moteris ėmė nuolat jausti, kad jai norisi šmaukštelėti peiliu savo vyrui per gerklę, pasmaugti kaimyną autobuse, kuris ją erzina ir panašiai.

-Jeigu žmogus viską atsimintų, jam tektų iš naujo pergyventi gimimo ir mirties, nepagydomų ligų kančias. Jis žinotų, ką pats nuskriaudė, ir kas skriaudė jį. Tokios informacijos ir visokiausių emocijų apimties neatlaikytų niekas.

-Po kiek laiko siela sugrįžta naujam gyvenimui?

-Paprastai vienų metų ribose. Štai kodėl yra dar viena atminų data – metinės. Bet tai gali atsitikti ir dar anksčiau: jei siela menkai išsivysčiusi, tai ji tiesiog privalo nuolat įsikūnyti ir kaupti patirtį, tobulėti.

-Kada ateis mirties valanda, niekam nežinoma. Tačiau kai kurie žmonės, ypač pagyvenę, staiga pradeda tvirtinti, kad tiksliai žino savo mirties datą. Kodėl?

-Jie mato Mirtį. Ji ateina ir laukia.

-Ar tai tą skeletą su dalgiu?

-Skeletas nebaisus – pagąsdins ir pasišalins. Tikroji mirtis ateina gražios moters pavidalu, ji sugundo ir išsiveda sielą. Bet jeigu jinai ir atėjo, tai bijoti nėra ko – mirtį galima nuvyti. Juk žmogus miršta tik tada, kai pavargsta siela.

-Kaip ji gali pavargti vaikams, kurie nespėjo nė pagyventi kaip reikiant?

Čia truputį kiti dalykai. Visiškai įmanoma, kad dėl karminių aplinkybių vaikui reikėjo gimti būtent toje šeimoje, būtent tuo laiku ir nugyventi labai trumpą gyvenimą. Tiesiog praeitą kartą jo sielai šiek tiek neužteko laiko reikiamai patirčiai įgyti. Vaikui iš pat pradžių buvo lemta žūti, mirti mažam ar kiek vyresniam. Kančios, ligos – tai juk taip pat patirtis. Atkentėjo siela, apsivalė ir gali eiti toliau. Štai sakoma: nekalta siela, kūdikis, kuris nieko blogo padaryti paprasčiausiai nespėjo, kodėl, Viešpatie, tu jį taip anksti pasiėmei? O šiai sielai paprasčiausiai reikėjo atidirbti tai, ko ji nepadarė praeityje. Ir ne veltui ji gimė toje šeimoje – tėvai irgi išperka savo senas kaltes dabartine kūdikio netekties kančia.

-Tai ten nėra gailesčio ir užuojautos? Juk kūdikio mirtis – baisiausias dalykas, koks tik gali ištikti žmogų šiame gyvenime.

-Kai padarote kažką ne taip, kažkokią klaidą, prisimenate tą įvykį ir dūsaujate: ech, kad taip sugrąžinus laiką atgal – elgčiausi visiškai kitaip. Tai žmogaus žodžiai, o žmonės linkę daug ką užmiršti ir nuolat užlipti ant to paties grėblio. O siela nieko negali užmiršti, todėl, kad ji yra grynas informacinis laukas, kuriame įrašomas kiekvienas tavo tartas žodis, kiekviena pagalvota mintis. Ir kai siela leidžiasi žemyn, kad įsikūnytų, jai parenkamos tam tikros sąlygos, kad gautų vienokią ar kitokią patirtį ir ištaisytų praeities klaidas. Bet nepamirštama ir pasirinkimo laisvė: tu gali tobulėti, o jei nori – pasilik tame pačiame lygmenyje, bet aukščiau tokiu atveju nepakilsi nei po mirties, nei kitame gyvenime.

-Išeina, kad iš vienos pusės mes esame vedami, ir ribos mums nubrėžtos iš anksto, o iš kitos pusės – tarp atrėžto mums „Nuo čia – iki čia“ galima daryti viską, ką norime?

-Ribos yra, žmogų riboja gimimas ir mirtis. Ką veiksi gyvenime – tavo valia. Gali ugdyti gerąsias savo savybes, o nori – gali panirti į aistras. Jei poelgiai tiek neigiami ir nusikalstami, kad siela nebeužims jau net ankstesnio astralinio lygmens, tai būtinai susirgsi, pateksi į kokią nors katastrofą. Tai bus tau įspėjimas. O jeigu jo nesuprasi, tai tau bus atsiųsta mirtis, kad nepultum dar žemiau.

-Išeina, kad mirtis – tai gėris?

-Kartais gėris. Atseit, užteks, prisidirbai jau, prisikvailiojai… Tokia mirtis išgelbėja sielą. Tačiau jeigu ji kituose įsikūnijimuose taip nieko ir nesuprato ir toliau smunka, tai jos laukia visiškas sunaikinimas. Šios sielos daugiau nebebus ir tam žmogui reinkarnacijos ratas sustojo, baigėsi, jis iš tiesų mirs, t.y. jo nebebus.

-Vadinasi, tie, kam šis ratas tebesisuka, vėl ir vėl susitiks ir bus kartu. Ar tai reiškia, kad visi žmonės išties yra broliai ir seserys?

-Taip, ir jeigu jus kažkas nuskriaudė, pagalvokite – gal kažkada, kituose gyvenimuose, jūs jį skriaudėte? Atleiskit jam ir kitame įsikūnijime turėsite vienu priešu mažiau, o vienu draugu daugiau.

BV inf.