Pasidalinkite!

Vaikų vežimas į mokyklą – iš pirmo žvilgsnio paprastas klausimas. Tačiau, jeigu įsigilinti į šią problemą, aiškėja, kad ji turi daug diskutuotinų niuansų. Kas turėtų tuo pasirūpinti (ypač atokiose vietovėse) – tėvai, mokykla, savivaldybė? Kas turėtų prižiūrėti mokyklinius autobusiukus? Ar jų pakanka? Apskritai, ar vaikų vežimo į mokyklą tvarka Lietuvoje yra efektyvi? Apie tai ir ne tik pasikalbėjome su Zarasų savivaldybės švietimo ir kultūros skyriaus vedėju Stanislovu Kaulavičiumi.

Geltonųjų mokyklinių autobusiukų istorija prasidėjo, kai švietimo ministru buvo Kornelijus Platelis (1998 m. gegužės 1 d. – 2000 m. lapkričio mėn., – K.J.). Grįžęs iš JAV, ministras įdiegė ten gyvuojančią moksleivių vežiojimo į mokyklas tvarką, – Kazimierui Juraičiui pasakoja Zarasų raj. savivaldybės administracijos Švietimo ir kultūros skyriaus vedėjas Stanislovas Kaulavičius.

Iki to laiko moksleiviai į mokyklas patekdavo, kaip tarybiniais laikais, t.y. kaip kas išmano. Tokia moksleivių pristatymo į mokyklas, kaip JAV ir dabar Lietuvoje, tvarka galioja ne tik čia, bet ir Vokietijoje. Bet Vokietijoje mokyklinių autobusiukų išlaikymo išlaidomis rūpinasi ir tėvų bendruomenės. O Lietuvoje ši našta užkrauta Savivaldybėms. Žinoma, iš valstybės biudžeto tai sistemai išlaikyti jos gauna tam tikrą finansavimą. Čia ir prasideda bėdos. Mat savivaldybės gyvena nevienodomis sąlygomis. Vidurio Lietuvoje mokinių pristatymas į mokyklas pigesnis, nes čia yra tranzitinio transporto.

O pasienyje, koks yra Zarasų rajonas, visus moksleivius reikia vežti specialiai. Buvo gerai, kai visus Geltonuosius mokyklinius autobusiukus prižiūrėdavo savivaldybės Autobusų Parkas, turintis tam tikslui visą reikalingą infrastruktūrą. Dabar gi dalis autobusiukų priklauso Švietimo ir Kultūros įstaigoms, kita dalis autobusų parkui. Ir nors tiek mokyklos, tiek autobusų parkas pavaldūs savivaldybei, dalies moksleivių patekimas į mokyklas tampa brangesnis.

Mat Švietimo ir Kultūros skyrius neturi specializuotos transporto infrastruktūros, kas didina automobilių priežiūros ir eksploatavimo kaštus. Moksleivių skaičius savivaldybėje mažėja, todėl jų pristatymo į mokyklas savikaina nuolat auga. Yra klasių, kur trečdalį jų biudžeto sudaro mokinių pristatymas į mokyklą. Jeigu tvarka nesikeis, tokios sistemos, kai keleivinį transportą tvarko ne profesionalai – gresia neišvengiamas bankrotas. Todėl pats laikas pažiūrėti į problemą lanksčiai ir nelaukti, kol nuostolių našta pasidarys nepakeliama.