Pasidalinkite!

Ko gero, Žemėje nėra tokio, kuris nenorėtų gyventi amžinai. Tai – pati didžiausia genetikų svajonė ir galbūt žmogiškųjų siekių riba. Aišku, dabartiniu metu, nes ateity galima panorėti kad ir kanarėlių liežuvėlių.

Mokslininkai jau dabar sako, jog gyvename nepelnytai trumpai, ir norėtų pailginti mūsų amžių bent 10 kartų. Ar ne per daug? Šiuo klausimu mąstyti pradėjau tik sulaukęs pensijinio amžiaus. Ir priėjau nuomonės, jog man kol kas užteks 70 – 80 metų. Jau dabar turiu didelių problemų su sveikata. Ir jos ateityje, be abejo, didės! Net dabar aš nebeturiu nė vieno jaunystės draugo! Išlikę kažkiek pažįstamų su kuriais mažai tebendrauju, tad draugus tenka rinktis iš jaunesniųjų tarpo.

Puikiai suprantu, jog didžioji dauguma nelabai puls į glėbį kažkokiam pirdylai. Tad mintis apie amžiną gyvenimą vis labiau apleidžia mane. Pridėsiu dar, kad viskas nuo XXI a. kainuoja, o sveikata ypač brangiai. Tai kažin kuris iš jūsų norėtų, jog gyvenimą tektų baigti lovoje ir skausmuose, galbūt nieko nematant ir negirdint, arba nebesuvokiant svetimų minčių. Gerai pažįstu tokią moterį. Ji vis dar tebebalsuoja, kadangi biuleteniai atnešami kaip koks patiekalas į lovą, telieka tik padėti varnelę. Neužmirštant dėl visa ko paklausti, ar ta varnelė neišskris? Kažin, ar ilgaamžiai žino bent dvi partijas, kurios kaunasi rinkimuose.

Atvirai pasakius, suprantu, jog esu „kyla“ jauniems žmonėms, amžinai tikiuosi jų pagalbos. Jie aukoja man ne tik savo brangų laiką, bet ir pajamas visokiems pampersams, vaistams ir kitokiai „priešmirtinei amunicijai“. Kad galėčiau dar bent kiek beprasmiškai leidžiamą laiką. Taigi, man belieka tik sekti pasaulio įvykius, aišku, jei dar „nenuvažiavo stogas“. O į rinkimus neinu vien todėl, kad nebe man rinkti valdžią ir taip kurti ateitį būsimoms kartoms. Kiekvienas pensininkas turi būti dėkingas vien už tai, kad jam pinigus merdėjimui uždirba pilnas jėgų jaunimas. O tai nuvestų kaip kokį sukriošusį čiburilą prie skardžio ir nustumtų žemyn.

Bet, sakykit, gyventi vistiek visiems norisi! Kad ir šunimi, jei žmogumi nebeįmanoma…