Pasidalinkite!

Reikia 50 000 piliečių politinio darinio, Kazimieras Juraitis su savanoriais. 2019 07 06 Naujo pilietinio – politinio darinio idėją gimdo Lietuvos politinio gyvenimo realybė. Tokios politinės partijos, kokios jos yra šiandien – bankrutavusi idėja. Pagal bankroto mastą galima drąsiai teigti, kad sužlugo visa politinė sistema. Nes Lietuvoje nėra nei vienos politinės partijos, kurios veikla atitiktų joje skelbiamas idėjas, ar juo labiau pavadinimą.

„Valstiečiai ir žalieji“ – nei valstiečiai, nei žalieji, „Krikščionys demokratai“ – nei krikščionys, nei demokratai, „Socialdemokratuose“ nėra orientacijos į labiausiai socialiai pažeidžiamas grupes, o liberalai – gražiai besišypsantys ir laisvės idėjas kartojantys, bet nepakantumo kitaminčiams kupini trockistai. Tautininkai atstovauja JAV, bet ne Lietuvos interesus. „Darbo partija“ – jokia ne darbo, o „Tvarkos ir Teisingumo“ partijoje sunkiai surastume tiek Tvarką, tiek Teisingumą.

Vienintelė aiškesnė gal būtų Voldemaro Tomaševskio vadovaujama partija, kurios deklaruojama orientacija į krikščioniškas vertybes atitinka partijos veiksmus. Tik ši partija bendrame politiniame fone tiek negausi, kad ji greičiau išimtis, nei taisyklė. Visos politinės partijos Lietuvoje tapusios klaninėmis struktūromis, atstovaujančiomis vienas ar kitas verslo grupes ir sudaro absoliučią mažumą Lietuvos gyventojų (apie 3 procentus).

Pranciškaus Šliužo su jo inicijuotu „Žemės nepardavimo užsieniečiams“ referendumu fenomenas įrodė, kad Lietuvoje tautos gyvybingumo potencialas vis tik dar yra. Juk referendumui reikalingą neįtikėtinai didelį 300 000 parašų skaičių savo lėšomis surinko gana kuklus savanorių būrys. Šis referendumas buvo paskutinis, nes Tauta galutinai pamatė, kad pilietinės iniciatyvos – tik demokratijos imitacija. Išlikimo instinkto vedini, žmonės tikrai nerizikuos dar kartą – masinės patyčios iš „referendūmininkų“ televizijoje, radijuje ir laikraščiuose galutinai nugalabijo Lietuvos gyventojų pilietiškumą. Pabandykime įsivaizduoti, kas būtų, jeigu Pranciškus Šliužas būtų įregistravęs politinę partiją.

Jeigu eiti įprastu, standartiniu keliu – tokios partijos baigtis būtų kaip ir kitų mažų partijų – ji degraduotų, nes taptų politinės sistemos sraigteliu. Todėl siūlome kitą, dar nepramintą kelią. Mes siekiame sukurti ne formalų 2000 žmonių sambūrį (tiek įstatymas reikalauja politinei partijai sukurti).

Mes siekiame suburti 50 000 aktyvių piliečių darinį. Darniai veikdamas viena kryptimi, toks darinys Lietuvos politiniame gyvenime turėtų daugiau įtakos, negu atsitiktiniai Seimo narių grupiniai susivienijimai. 50 000 piliečių sambūris galėtų greitai sustabdyti bet kokius parazitinio LR Seimo veiksmus, o reikalui esant – ir referendumą inicijuoti. Toks darinys būtų kaip mažas Lietuvos pilietinės visuomenės atspindys, modelis. Jo valdyme ir valios išraiškai lengviau pritaikyti modernias technologijas ir inovacijas, negu visos Lietuvos mastu. Tokio politizuoto pilietinio darinio reikalauja pats gyvenimas.