Pasidalinkite!

Patys konservatoriai nebeslepia, kad jų gretose — „apsivalymas“. Nuo ko ir kam — aiškiai atsiskleidžia TS-LKD palikus ilgamečiam partijos veikėjui, parlamentarui Rimantui Jonui Dagiui. Po kurį laiką trukusio konflikto su vadovybe, apie savo sprendimą jis visuomenę informavo praėjusį antradienį

Nors Lietuvos politikoje įprastinės tokių „skyrybų“ priežastys būna nepasidalijimas valdžios postais, ar kiti „šiltas vieteles“ liečiantys išskaičiavimai, Dagio atveju galime kalbėti apie pastarojo apsisprendimą lėmusius idėjinius motyvus. Anot Dagio, Gabrieliaus Landsbergio vadovaujama TS-LKD baigia iki galo nukrypti nuo savo deklaruotų programinių nuostatų.

Iki 2008 m. pabaigos susiformavusi TS-LKD, apjungdama ligtolinius konservatorius su krikdemais ir dalimi tautininkų, iš karto įsivardijo kaip „krikščioniškas“ bei „tautines“ vertybes išpažįstanti partija. Tačiau 2015 m. partijos pirmininku tapus Gabrieliui Landsbergiui, anot Dagio, minėtąsias nuostatas keičia liberalizmas.

Pavyzdžiui, TS-LKD oficialiai remia liūdnai pagarsėjusią Stambulo konvenciją dėl vaikų teisių; o šiais, 2019-aisiais metais konservatorių kandidate į prezidento postą buvusi Ingrida Šimonytė visiškai atvirai pasisakė už homoseksualų partnerysčių įteisinimą, nuo ko iki vadinamųjų gėjų santuokų — vos vienas žingsnis.Dagys ne be pagrindo nurodė, kad prie Landsbergio vyksta sistemingas TS-LKD liberalizavimas, į kurį įeina ir atsikratymas tais, kurie jam nepritaria; o tai — ir minėtasis „apsivalymas“, apie kurį pirmoji viešai prabilo Landsbergio pavaduotoja Monika Navickienė, sveikindama dar iki Dagio pasitraukimo iš partijos prieš jį pradėtus partinių organų veiksmus. Žodžiu, iš esmės liberalizmo keliu nuėjusi TS-LKD valosi nuo tų, kurie nuoširdžiai laikosi apskritai su konservatizmu siejamų vertybinių pozicijų.

Kyla nauja politinė jėga?

Visgi pasitraukimu iš TS-LKD Dagys nenusišalina nuo politinės veiklos. Jam tai — naujas etapas, kurį jis sieja su, anot jo, jau dabar kylančiu krikščionišku-tautišku judėjimu, apimančiu tam tikrą spektrą asmenų bei grupių. Pagrindinės — per minėtus 2019-ųjų prezidentinius rinkimus išryškėjusi Arvydo Juozaičio ir tautininkų grupė bei po „Vilniaus forumo“ ir „Pro patria“ pavadinimais veikianti VU profesoriaus Vytauto Radžvilo kompanija. O kartu ir dalis TS-LKD buvusių (ar dar likusių) krikdemų, kurių visų idėjinės nuostatos daugeliu aspektų atitinka paties Dagio.

Iš esmės tai yra Europoje kylančio vadinamojo „dešiniojo populizmo“ pozicija, kurios valstybiniu lygmeniu bene žymiausiai laikosi Vengrijos ir Lenkijos vyriausybės. Būtent kritiškas požiūris į ES federalizavimą, masinę migraciją bei kraštutinį XXI amžiaus Vakarų liberalizmą (tame tarpe LGBT ir priverstinės „tolerancijos“ kultūrą) skiria šiuos „kietus“ dešiniuosius nuo TS-LKD tipo partijų. Dar daugiau, taip pat priešingai TS-LKD ekonominiam liberalizmui, Dagys ypač akcentuoja taip vadinamos „gerovės valstybės“, arba valstybės reguliuojamo kapitalizmo modelį, kurį savo rinkiminės kampanijos metu išgarsino naujai išrinktas prezidentas Gitanas Nausėda.

Dar šį birželį vykusiame krikdemų bendrijos prie TS-LKD sąskrydyje kalbėjęs vienas iš V. Radžvilo grupės lyderių Vytautas Sinica neslėpė ambicijų kurti naują, aukščiau išdėstytomis nuostatomis besiremiančią politinę jėgą. Nors Dagio statusas šiame bręstančiame projekte dar ne visiškai aiškus, jo bendradarbiavimas tikrai neatmestinas. Tačiau netgi pačių bendraminčių (pavyzdžiui, A. Juozaičio ir V. Radžvilo grupių) nesutarimai ir netgi konfliktai palieka vietos daugybei klaustukų.

Bendrasis vardiklis ― rusofobija

Vis dėlto, nors Dagio takoskyra su Landsbergiu yra principinė, rusofobija jiems, kaip daugeliui kitų Lietuvos politinių veikėjų, yra tikras bendrasis vardiklis. Netgi Dagio pareiškimuose prieš TS-LKD vadovybę galima rasti samprotavimų apie tariamą „Rusijos grėsmę“. Ne išimtis čia ir minėtieji Juozaičio bei Radžvilo judėjimai. Tiek vieni, tiek kiti, nors nesutikdami dėl daugelio kultūrinių-politinių ar netgi socialinių klausimų, galiausiai gieda vienu choru, kai tik kalba prasideda apie Lietuvos geopolitinę orientaciją, arba, pavyzdžiui, tarybinės praeities vertinimą.

Šiuo požiūriu turime tą pačią mergelę, tik kitą suknelę. O kadangi tarptautinėje arenoje būtent Rusija reiškiasi kaip tų tariamųjų liberaliai vakarietiškų vertybių, kurias taip kritiškai vertina Dagys ir Ko, tokia laikysena yra šiek tiek paradoksali (pavyzdžiui, panašias pažiūras skelbianti Prancūzijos nacionalinio fronto partija su Marina Le Pen kartu pasisako už konstruktyvių santykių su Rusija plėtrą). Bet kartu, turint omeny ne mažiau rusofobinę Lenkijos valdančiųjų laikyseną, tai būdinga mūsų regionui, kuriame dominuoja būtent į JAV imperialistinius interesus orientuota politika.

Konservatorių „valymosi“ reikšmė

Šiaip ar taip, Dagys stojo prieš Landsbergį, o tai sekęs skilimas TS-LKD gretose, nors ne pats didžiausias, visgi reikšmingas, kaip tam tikras indėlis į Lietuvoje besiformuojančią dešiniąją nacionalistinę politinę jėgą. Be abejo, turint omeny Dagio, kaip ir kitų šios stovyklos atstovų, pažiūras į tarptautinius santykius, kažin kokių antisisteminių idėjų tikėtis nereiktų. Galime neabejoti, kad netgi sėkmės atveju tokia politinė jėga saugiai gulėtų amerikiečių kišenėje.

Kita vertus, Dagio konfliktas su TS-LKD vadovybe išduoda labai svarbią Lietuvos politinio gyvenimo tendenciją. Pats Dagys labai teisingai pabrėžė, kad TS-LKD, kaip ir daugumos Lietuvos partijų, visiškai nedomina ištikimybė kokioms nors idėjinėms nuostatoms. Viskas joms ― tik pragmatiniai žaidimai dėl valdžios postų. O šiaip, klesti visiškas beidėjiškumas ir principų nebuvimas, kurį sisteminės politikos dalyviai laiko paprasčiausiu praktiškumu.

Šį ideologinį bankrotą, kad ir kaip keistai (nes paradoksaliai…) tai skambėtų, kone tobulai atitinka įsivyraujanti kraštutinio liberalizmo ideologija. Ideologija, kurios aukščiausia vertybė ― tai vertybių neturėjimas ir „vakuumo“, kaip tariamos „tolerancijos“, išaukštinimas. Ideologija, kurios labai jau neidėjiškos praktikos auka Dagys ir tapo.

Jurgis Nevėžietis