Pasidalinkite!

Jūs nepatikėsite, bet tai bene vienintelė išlikusi sovietinio tipo įstaiga. Tuo aš pats
įsitikinau ne kartą ir ne du. Kad ir kaip norima pasigirti naujovėmis, tačiau jos tikrai mažai ko vertos.

Paimkime ką tik „suformuotus“ mobiliuosius paštininkus. Juos aprūpino portatyvine čekių spausdinimo aparatūra dviračiais, tačiau užmiršo pakeisti svarbiausią – požiūrį į savo darbą. Savo pašto dėžutėje periodiškai randu visai kitiems asmenims skirtus laiškus – gerai, jei jie skirti kaimynams, tada juos nepatingiu nunešti.

Nes jei įteiksiu paštininkui, jis be jokių skrupulų išsiųs juos atgal. Ta proga
pasakysiu: mano nemylimoje Amerikoje iš kailio išsiners, bet adresatą iš po žemių iškas,
net jei ant voko tebus nurodyta tik pavardė, vardas ir miestas.

Ir tik po didelių nesėkmingų paieškų laišką sugrąžins adresantui. O pas mus – kad tik nuo savęs atsikratyti! Net į kaimyninį namą nenuneš, jei jau paštą laiškininkei paduosi.

Mano seseriai atsitiko taip: duktė iš Amerikos pasiuntė du siuntinius. Tuo pačiu laiku, taigi, ir atkeliauti Lietuvon jie turėjo kartu. Užrašant adresą ant vieno iš siuntinių, dukterėčia apsiriko, vietoje 170 parašiusi 176. Tas namas stovi už 50 m, tačiau paštininkei pasižiūrėti buvo nė motais!

Neabejoju, jog adresatus bent jau iš Amerikos galima būtų įsiminti, ypač savo rankose
laikant bent du vienodus siuntinius. Taigi, siuntinį išgrūdo atgal plaukti per Atlantą, iš kur antrąkart gimęs „ekskursantas“ sugrįžo tik po dviejų mėnesių.

O štai ir paskutinis „perliukas“. Savo pašto dėžutėje radau va tokį kvitą:

Pasto cekis.jpg

Nors buvo dar tik 16.зo, Šiaulių centrinio pašto viršininkės pėdos jau buvo gerokai
ataušusios. Taip mane informavo viena iš dviejų prie langelių dirbusių darbuotojų. Kai
paklausiau, kodėl kvite nenurodytas nei adresatas, nei adresantas, man buvo paaiškinta,
jog tai yra konfidenciali informacija, ir ji neatskleidžiama! Šit kaip?! Tai gal išvis nebegalima ir ant voko adreso nurodyti?!

Kam tada mėtyti į pašto dėžutes beverčius popiergalius, čekiais vadinamus?
O juk padaryti reikėjo visai ne taip. Pirmiausia reikėjo įsitikinti, gal kas nors iš šiuo adresu gyvenančių žino ponios, kuriai nesugebėta įteikti pašto siuntos, tikrąjį adresą, po to reikėjo pasirausti ir patiems paieškoti tikrosios adresato buvimo vietos. Dabar gi man atkeliavus į paštą, sovietiniu stiliumi ir tiesiog stačiokiška forma buvo išaiškintos „komunistinės tiesos“.

Kai paklausiau, ar nesibijoma, jog galiu kreiptis aukščiau dėl aprašyto aplaidumo, man
buvo atšauta: „Kreipkitės, kur tik norite“. O visa povyza sakyte sakė: „Mums dzin“.
Va čia tai bendravimo stilius. Nedirba savo darbo ir dar nori pasiųsti velniop…

Voldemaras Zacharka