Pasidalinkite!

Politologijos vadovėliuose bei žodynuose tvirtinama, kad panašiai kaip  trys didžiausios pasaulinės religijos – krikščionybė, islamas ir budizmas, pasaulyje taip pat egzistuoja ir trys didžiausios ideologijos su įvairiomis savo atmainomis.  Tai konservatizmas, liberalizmas ir socializmas.

Kadangi kiekviena ideologija  turi klasinį pobūdį, tai pirmosios dvi (konservatizmas ir liberalizmas) idėjinio gyvenimo lygmenyje  apibendrina ir pagrindžia socialinį – ekonominį kapitalo interesą (faktiškai, tai dvi vieno medalio pusės), o trečioji (socializmas) – darbo. Socializmas – tai alternatyva ir konservatizmui, ir liberalizmui.

Pagrindinių kapitalizmo ideologijų  tarpusavio santykiai per visą šios išnaudotojiškos santvarkos istorinį egzistavimą iki šiol skleidžia pamatinę buržuazinės demokratijos iliuziją – esą, ji garantuoja laisvą žmogaus pasirinkimą bent iš dviejų variantų.

Teigiama, kad dabartinė globalaus kapitalizmo ekonomika ir visuomeninis gyvenimas  remiasi neoliberalizmo ideologine doktrina. Jeigu konservatizmas siekia „užkonservuoti“ „prigimtinę“ žmonių nelygybę, patriarchalinės šeimos tradicijas bei valstybės nustatytą ir reguliuojamą socialinę tvarką, tai liberalizmas propaguoja laisvės, lygybės ir nevaržomos ekonominės rinkos idėjas. Kaip rašė ekonominio liberalizmo ideologas M. Fridmanas: „Liberalas daugiausiai bijo valstybinės valdžios koncentracijos“. (Friedman M. Capitalizm and democracy. Chicago: University of Chicago Press, 1962, p. 39).

Tačiau K. Markso atrasti pamatiniai kapitalistinės ekonomikos vertės ir pridėtinės vertės dėsniai atskleidė liberalios „laisvės ir lygybės“ dialektinę transformaciją į  nelaisvę ir nelygybę tiek nacionaliniu,  tiek globaliu mastu. Skirtumas tarp pasaulio turtuolių bei turtingiausių šalių ir skurdžiausių pasaulio sluoksnių bei valstybių nuolat didėja. Vos 26 asmenys valdo tiek turto, kiek turi pusė likusio pasaulio gyventojų.

Tokiu būdu, liberalizmas praktiškai įgyvendino pagrindinį  konservatizmo tikslą  – socialinę-ekonominę tvarką visuomenėje, pagrįstą „prigimtine“ žmonių nelygybe.

Kita vertus, po praeito amžiaus 1930-jų metų Didžiosios depresijos laikų baigėsi ir laisvosios rinkos epocha. Žinomas kultūrologas F. Džeimisonas teigia: “Laisvoji rinka turėjo suvaidinti policininko vaidmenį, kuris gali apginti mus nuo Stalino, bet vėliau atsirado įtarimas, kad Stalinas, tai tiesiog JAV prezidento Ruzvelto slapyvardis“. (Ф. Джеймисон. Постмодернизм или Культурная логика позднего капитализма. М. Из-во института Гайдара,  2019, с. 535).

Nuo tų laiku neoliberalizmas iš esmės liko tik  iliuziniu-ideologiniu miražu, o neokonservatizmas – tikrovėje egzistuojančiu ekonominiu reiškiniu. Bet postmodernistiniame  visuomeniniame diskurse  viskas pateikiama arba atvirkščiai, arba iškreiptai.  Dėl šios aplinkybės kyla ir dabartiniai taip vadinami dvigubi standartai ar  post-tiesos ir „feikinių“ naujienų reiškiniai.

Šiandien mes gyvename ne laisvos rinkos, o transnacionalinių monopolijų ir nacionalinių oligopolijų kapitalizmo sąlygomis. Monopolija ir oligopolija yra visiškos  rinkos priešingybės. Tai  tikri planinės ekonomikos surogatai, kurie tarnauja stambaus kapitalo interesams. Kapitalistinis planavimas vyksta monopolistinių bei oligopolinių firmų bei korporacijų viduje ir išorėje. Samdomo darbo organizavimo kokybe bei represinės darbuotojų kontrolės mastais jos ženkliai pranoksta  bet kurią valstybinę įmonę.

Šiandien tenka kalbėti ne tiek apie „nematomą rinkos ranką“, kiek apie „nematomą valstybės ranką“. Dabartinio neoliberalizmo sistemoje būtent valstybė vaidina centrinį vaidmenį, kas vėlgi sutapatina liberalizmą ir konservatizmą. Transnacionalinis kapitalas šiai dienai visiškai įtvirtino savo hegemoniją nacionalinių valstybių lygmenyje, o vyriausybes pavertė jo interesus tenkinančiu įrankiu.

Faktiškai dabartinis finansinis kapitalas ir valstybė sudaro vieną visumą.  Privatus verslas  su valstybės palaiminimu  skverbiasi į tas sritis, kurios ankščiau nebuvo   pelno siekiančio verslo akiratyje ir priklausė išimtinei valstybės kompetencijai: socialinis draudimas, kalėjimai, sveikatos apsauga, kultūra,  švietimas, kariuomenė  ir kt. Ypač pelninga tampa ir šou-biznio, sporto bei interneto sfera. O  pati valstybė virto savotišku „kolektyviniu kapitalistu“, tenkinančiu stambaus kapitalo siekius bei interesus, ar tiesiog pati yra įvairių verslo projektų subjektu ir paskirsto pridėtinę vertę tarp savų biurokratų-kapitalistų bei įvairių oligarchinių struktūrų.

Šiame kontekste galima teigti, kad Lietuvoje, kaip ir visoje ES, tarp stambaus kapitalo savininkų ir  politinio-biurokratinio elito  jau galutinai susiformavo savotiškas „darbo pasidalijimas“. Stambaus transnacionalinio bei nacionalinio kapitalo savininkai faktiškai priiminėja lemiamus strateginius sprendimus, o politikai bei  valdininkai  teisiškai ir „demokratiškai“ juos apipavidalina, gaudami už tai atitinkamus dividendus.

Taigi, dabartinės socialinės sistemos sąlygomis dirbantieji ir visi  mokesčių mokėtojai susidūrė su dvigubo išnaudojimo situacija. Iš vienos pusės, juos išnaudoja privatus kapitalas, o iš kitos – dar ir kapitalistinė valstybė. Be pelno, darbininkai sukuria  kapitalistui  dar ir viršpelnį valstybinio biudžeto sąskaita, o biurokratui-politikui, šalia išmokomos  algos dar apmoka ir jo pelną, kuris „nubyra“ nuo bankinių kapitalo sąskaitų.

Tokiu būdu dvi pagrindinės kapitalizmo ideologijos – konservatizmas ir liberalizmas – manipuliuodamos savo tariama priešprieša puikiai užtikrina  dvigubą  darbo žmonių išnaudojimą. Dabartinė valdančioji klasė gyvena ir dirba „socializmo/komunizmo“ sąlygose, o likusią visuomenės dalį verčia murkdytis konkurencinėje liberalios  kapitalistinės rinkos baloje.

kova.news