Pasidalinkite!

Prisimenu sovietinius laikus sveikatos srityje. Tuometinio dėmesingumo pacientui galima tik pavydėti. Neretai tas dėmesingumas buvo aiškiai perdėtas. Kaip kitaip vertinti tuos faktus, kad ligoninėse teko gulėti vos ne mėnesius, „kol nukris paskutinis šašas“.

Aišku, tai buvo nuostolis valstybei, tačiau tai yra geresnis variantas, nei dabartiniai ligoniai išpirdinami lauk, vos segebėjus pajudinti rankų ar kojų pirštelius. Nuostabus „nemokamas gydymas“ – smilgą šiknon, ir tavo žinioje visos keturios pasaulio pusės!

Nieko nejaudina tai, kad vaikštai tarsi koks Kaščėjus Nemirtingasis ir kad leisdamasis nuo pirmo ligoninės laipto gali subyrėti į savo sudėtines dalis lyg koks kortų namelis.

Pažiūrėkime, kam buvo skirta sveikatos reforma? Pirmiausia pastatų restauracijai. Aišku, daug maloniau lankytis suremontuotose patalpose, tačiau kodėl tai daroma ligonių sveikatos sąskaita? Įsivaizduokite, ligoniui reikalinga skubi reabilitacija, o jam siūloma lukterti, kol išdažytos grindys pradžius. Tokios „reformos atneša daugiau žalos, nei naudos.

Susidaro nuomonė, jog  visos naujovės kuriamos tik tam, kad pagerinti gydytojams darbo sąlygas. Tik kam reikėjo maloningąsias „seseles“ ir „sesutes“ paversti „slaugytojomis“? Šis žodis visiškai nuvertina jaunesniojo medicinos personalo darbą. „Priešreforminė“ situacija, ko gero, labiausiai siutino nemokšas šundaktarius, kuriuos ligoniai už akių vadino savais vardais.

Kad jau jie pradėti maišyti su purvu, reikia ir seseles pavadinti slaugytojomis. Atseit, būsite „pampersų keitėjomis“, ir žinokite savo vietą. O juk anksčiau kiekviena palata turėjo savo tikrąsias slauges. Jos ir lakstė tarsi kokios medžiotojos su medicininėmis „antelėmis“.

Iš visų per trisdešimtmetį įgyvendintų „reformų“ naudingomis gali būti pripažintos vos viena dvi. Visos kitos skirtos nustekenti ir taip galų nebesudurstančius „runkelius“.

Kreipiuosi į Sveikatos apsaugos ministeriją: jei dar nors bent kiek esate žmonės, grąžinkite seselėms neteisėtai iš jų atimtus titul.us. Taip taip, titulus, o ne kažkokius sustabarėjusius vardus.

Voldemaras Zacharka