Patiko? Pasidalinkite!

Atėjo kraupūs, lietuvių tautai, laikai. Lietuvis lietuvį – seka. Lietuvis lietuvį – skundžia. Lietuviai lietuvį, nustačius Corona virusą, uždaro į „gydymo įstaigą-izoliatorių“. Baimės faktorius – aukščiau visko. Rajoninės ir apskričių ligoninės – paverstos „specifiniais kalėjimais“. Pacientai – beteisiais pelų maišais. Kitų ligų, faktiškai, Lietuvoje jau nebėra. Per radiją, kiekvieną dieną, kalama į galvas: tik naujai nustatytų, užsikrėtusių, infekuotų asmenų skaičius.

Žaidžiant statistiniais duomenimis, matosi, kad vien tik nuo Covid 19, mirštama retai. Pagrindinė, „dūšių išleidimui atrinkta masė“ užlenkiama: dėl „išpučiamos varlės, iki jaučio didumo“ – išreklamuoto pandeminio siaubo. Tai yra, nuo Covid inicijuotų indikacijų ir galimai kitų šalutinių susirgimų komplikacijų. Labai patogi diagnozė. Ligoninės-kalėjimo sąlygomis – nei patikrinsi nei įrodysi, nei paneigsi. Juo labiau, kad, tariamai „infekuoto nabašninko kūnu“ – apsigaubus visuomenės apsaugos aureole, stengiamasi kuo skubiau atsikratyti – sudeginant. Nėra įrodymo – nėra nusikaltimo. Kai tokia, pacientams nepatogi situacija, visos, vidaus ir išorės ligos, permetamos ant Corona viruso bėgių. Jos tipo, – pradinis kapitalas, o Covid 19 – jau chroniški dividendai.

Panašu, kad ponai gydytojai – tiktai valstybės apmokami „iešmininkai-geriečiai“. Drįstų įtarti, aktyviai vykdantys globalinę tautos mažinimo politikos programą. Bet, drįstų teigti, – apie tai kalbėti, o juo labiau rašyti – neatsargu, nesaugu ir labai rizikinga. Kažkada, – pasaulį valdė rokenrolas. Dabar, „žodžio laisvės“ epochoje, – baimė išsižioti ir baimė reikšti savo nuomonę. Ne šiaip kokią nors, o konkrečią, kritišką, pagrįstą argumentais, kitokią negu ta, kurią pastoviai skelbia dopinguojama žiniasklaida. Faktai kalba patys už save. Dvikojai „skydeliai-antveidžiai“, tapatybę patvirtinančių inicialų, prisegtų matomiausioje pacientams vietoje – NENEŠIOJA. Daktarė su ligoniu kalba, seselė, slaugutė ar giltinė – aš nežinau. O jeigu nežinau su kuo bendrauju, kaip aš galėsiu priimti vienokį ar kitokį, savo sveikatai labai svarbų, galutinį sprendimą? Administracija – rodo pirštu į ministeriją, o ministerija į gydymo įstaigos administraciją. Rezultate, net nepastojęs pacientas, privalo gimdyti čia ir dabar.

Peršalimo, slogos, gripo, kitų aštrių ir vidutinio aštrumo respiratorinių susirgimų – nebeliko. O gal, juos fiksuoti, finansiškai nebe naudinga? Sklinda nepatvirtintos legendos, kad gydymo įstaiga, už joje patalpintam pacientui nustatytą Covid 19 viruso faktą, gauną konkrečią piniginę išmoką. O koks stimulas yra gydantiems gydytojams? Kad jie tą Covid… dažniau aptiktų chroniškumų prikištuose pensininkų organizmuose? Čigoniškas paštas pakalba visaip. Faktas tas, kad, jau „suklijavus paciento ląstus“, velionio artimųjų, prašoma pasirašyti, kad jų giminaitis mirė nuo… Covid 19. Rinktis nėra iš ko. Visi gydomės toje pačioje sveikatos apsaugos sistemoje. Todėl, kaip elgiasi mūsų giminaičiai – žinote patys.

Preliudiją baigiu. Visas įdomumas prasideda va nuo čia. Nuo klausimo LR valdžiai: „Kodėl Lietuvos žmonės daromi kankiniais-kaliniais“. Kodėl, gydymo įstaigose – izoliatoriaus atmosfera? Vietoje to, kad infekuoti pacientai gulėtų kartu su tokiais pat infekuotais INFEKCINIAME SKYRIUJE – kentėti privalo visi pacientai ir klientai. Sveikatos Apsaugos Ministerijos (suplakti į vieną kokteilį). Tai yra: tie, kuriems nustatytas Corona 19-20-21 virusas, ir tie, kurie serga visai kitomis – vidaus, chirurginėmis, onkologinėmis, sąnarių ligomis. Kodėl, didžioji dalis pacientų, verčiama kentėti, dėl valstybinio ir rajoninio lygio valdžios – nenoro: čia ir dabar užbaigti, net „kraupiaisiais“ socialistiniais-tarybiniais laikais Lietuvoje neegzistavusį, nežmogiškumą?! Nenorima? Ddraudžiama? Ar patogiausia, kaip visada, nieko nedaryti?

Politiškai sterilioje aplinkoje, turėtų būti taip: Atvežė į ligoninę. Paguldė į karantino patalpą. Ištyrė. Nustatė, arba ne. Patalpino ten kur reikia, ir gydymas vyksta toliau. O kodėl, noriu paklausti ponų – mylinčių Lietuvą, bet nemylinčių savo tautos. Leidžiančių tokius nesąmoningus įstatymus. Kodėl, mūsuose ,urmu kankinami visai niekuo nekalti žmonės? Kodėl turi kentėti: giminės, draugai, kolegos, konstitucijos nepažeidinėjantys piliečiai, mokesčių mokėtojai, potencialūs rinkėjai, –  kuriems neleidžiama aplankyti NEINFEKUOTŲ asmenų?! (Tai. Pirmoje eilėje. Paguldžius į ligoninę. Dar karantine oficialiai jau būna nustatyta ir patvirtinta). Kam tada, reikalingas maskaradas, su antveidiniais skydeliais? Gydytojas neserga, aš nesergu, bet vienas kito turime bijoti parodomuoju, privalomuoju bijojimu! Juk realaus pavojaus sveikatai – nėra.

Nebent, jie patys, tarp neinfekuotųjų, į palatą „įkiša“ viena kitą abejotiną egzempliorių. Jie tai žino, o mes – ne. Akivaizdu, kad gydymo įstaigų personalui – laikyti pacientus ant trumpo pavadėlio – be galo patogu. Jiems, sau patogiais, nuo visatos atitvertoje įstatymais aplinkoje – leidžiama, iš vis nesiskaityti su ligoniais. Gydytojai – karaliai. Pacientai – kontingentas. O pasmerktieji nugydymui – teisių neturėdami – negali nieko. Tik vergiškai vykdyti ligoninės administracijos nurodymus. Štai iki kokio kapitalizacijos humanitarinio lygio nuriedėjome. Kad nesergi jokiomis Coronos mutacijomis – dar nieko nereiškia. Svarbu, kad daktarai, nusiteikę tau pripaišyti tai, ką reikia. O ką galiu aš? O ką galite jūs? Tik stebėtis, stebėti ir piktintis. Ir tai vadinasi teisinė valstybė? Kurioje, pilietis, žmogus, pacientas – kišamas į beteisio padaro kailį ir tol murkdomas kol išleidžia orą. Tokios, realiai užkulisinės baudžiavos, Lietuvoje, dar nebuvo.

Taigi. Gyva žaizda – INFEKCINIAI skyriai. Visi esame prigąsdinti tariamo Corona viruso. Prieš tai. Kaip nekeista. Kiekviename rajone, pagal kažkieno nutarimą, nurodymą, įsakymą ar užsakymą, buvo sumažintos, arba visai panaikintos, ilgus metus funkcionavusios, senstančiai visuomenei ypač reikalingos, gydymo įstaigos. Pastarųjų patalpose, palikta įranga – minimali. Personalas – atvažinėjantis. Funkcijos – minimalios. Ačiū už naujoviškas, gydytojo paslaugas, teikiamas nuotoliniu būdu. Profesionaliai pagalbai, kurią žmogus galėjo gauti savo mieste, dabar jis yra boginamas: už 20, arba už 50 km. Dėtis nėra kur. Kad tik nebūtų dar blogiau. Todėl: tylim, bijom, sekam, skundžiam, laukiam. Ko? Kol išleis orą iš „senų padangų“?


Patiko? Pasidalinkite!