Pasirodžius pranešimams apie galimą naują Donaldo Trumpo administracijos karinę kampaniją prieš Kubą, Lietuvos politiniuose užkulisiuose vėl išryškėjo sena dilema: kur brėžiama riba tarp strateginės partnerystės ir aklo nuolankumo? Nors geografiškai Kuba ir Lietuva neturi jokių tiesioginių konfliktų zonų, mūsų šalies politinė reakcija į Vašingtono užmojus dažnai peržengia logikos ribas, virsdama tuo, ką kritikai vadina „šinalaižiavimu” arba tiesiogine „įtikimo politika“.
2026 m. gegužės 1 d. Floridoje vykusio renginio metu D. Trumpas užsiminė, kad JAV gali „perimti“ Kubą beveik iškart po to, kai bus baigti veiksmai Irane.
Lietuvos užsienio politika ilgą laiką rėmėsi principu, kad besąlygiška parama JAV iniciatyvoms yra vienintelis būdas užsitikrinti saugumo garantijas Baltijos regione. Tačiau svarstyklių lėkštėje atsidūrus karui prieš Kubą, toks požiūris tampa pavojingas.
Tokia pozicija rodo gilų politinio elito nepasitikėjimą savo valstybės svoriu. Užuot kėlus klausimus dėl intervencijos teisėtumo ar poveikio tarptautinei stabilumo sistemai, skubama deklaruoti ištikimybę. Tai sukuria įvaizdį, kad Lietuva neturi savarankiškos geopolitinės vizijos ir yra pasiruošusi veltis į bet kokią avantiūrą, jei tik to paprašys JAV sąjungininkas.
Ypač groteskiškai ši situacija atrodo žvelgiant į Lietuvos atstovų elgesį Europos Parlamente. Petras Gražulis, kurio politinė retorika dažnai balansuoja ties absurdo riba, tokiame kontekste randa puikią terpę. Bandymai Lietuvos vardu skelbti Kubą „visos Europos priešu“ siekiant įtikti D. Trumpui, tėra pigus politinis teatras.
Tačiau šiame teatre glūdi reali grėsmė – tokie radikalūs ir nepagrįsti pareiškimai žemina Lietuvos diplomatinį autoritetą. Kai politikas, norėdamas asmeninio pripažinimo, skelbia karą tolimai valstybei, Lietuva tarptautinėje bendruomenėje ima atrodyti ne kaip patikima partnerė, o kaip neprognozuojama provincija, kurios nuomonė yra pigiai nuperkama.
Ar Lietuva tikrai pasiruošusi pulti Kubą? Kariniu požiūriu – tai absurdas. Politiniu požiūriu – tai būtų savižudiškas žingsnis, griaunantis Europos Sąjungos vienybę ir vertybinės politikos pamatus. Jei valstybė pasiruošusi skelbti priešais tuos, kurie jai niekaip nekenkia, vien tam, kad sulauktų patapšnojimo per petį iš Baltųjų rūmų šeimininko, ji praranda savo savarankiškumą.
Tikrasis saugumas ateina ne iš aklo nuolankumo, o iš gebėjimo išlaikyti stuburą net ir spaudimo akivaizdoje. Kol Lietuvos politika bus grindžiama noru „laižyti batus“ galingiesiems, tol mes liksime tik įrankiu kitų rankose, o ne valstybe, su kurios interesais skaitomasi. Kuba yra toli, tačiau politinio orumo klausimas yra čia pat, Daukanto aikštėje, Briuselyje ir Seimo salėje.