Patiko? Pasidalinkite!

Norėčiau pakalbėti apie medį, kadaise augusį Lietuvos giriose – europinį kukmedį (lotyniškai – Taxus baccata). Kažkada Lietuvoje tai buvo visiškai įprastas miškų medis, tačiau dabar laikomas išnykusiu ir priklauso 0(Ex) Raudonosios knygos kategorijai. Latvijoje bei Estijoje dar yra vietų, kur kukmedis auga natūraliai. Žinoma, ten jie yra saugomi ir įrašyti į Raudonąją knygą.

Įvairias kukmedžio veisles savo sodybose ar prie namų auginame praktiškai kiekvienas. O jei ne, tai tikrai matėme pas kaimyną ar miesto želdynuose. Tai labai nereiklus, tamsiamėgis augalas, kuris pakenčia karpymą. Dėl to dažnai naudojamas gyvatvorėms ar gyvosioms skulptūroms kurti. Būna, kad pašąla, bet gana greitai atželia ir auga toliau. Auga gana lėtai, bet dėl šios priežasties nereikia dažnai karpyti. Lietuvoje sodinamos įvairiausios kukmedžio veislės ir formos: šviesiaspyglės, tamsiaspyglės, tankiašakės, glaustašakės, koloninės, žemaūgės ir dar visokiausios visokiausios. Dažniausiai auginamas ne tas, kuris kadaise augdavo miškuose.

Natūraliai miškuose augantis kuk-medis atrodo kaip medis. O kai kur auga labiau kaip krūmas. Gali sudaryti nedideles giraites arba augti tarp kitų medžių, tokių kaip bukai ir ąžuolai. Gruzijoje yra kukmedžių, kurie siekia ir 32 m aukštį. Tai lėtai augantis, bet labai ilgaamžis medis, galintis išgyventi ir 4000 metų!

Verta pabrėžti, kad visas augalas – labai nuodingas, todėl prie darželių bei mokyklų jo geriau nesodinti, ypač dėl skaniai ir gražiai atrodančių uogų. O ir medžio apdirbėjams verta žinoti, kad prisikvėpavus kukmedžio medienos dulkių galite sunkiai apsinuodyti. Be kitų nuodingų junginių, kukmedyje gausu alkaloido taksino (lotyniškai kukmedis – Taxus), į kurį senovėje mirkydavo strėlių antgalius. Kukmedžio nuodai gali „užgniaužti kvapą“ tiesiogine to žodžio prasme bei sunkiai pažeisti kepenis ir inkstus. Daugiausia nuodų – spygliuose, jaunų šakelių žievėje bei uogoje esančioje sėkloje. Įdomiausia tai, kad raudonas, gleivingas uogos apysėklis nėra nuodingas – jį lesa paukščiai, kartais paragauja ir žmonės. Pavojingiausia yra viduje esanti tamsi sėkla arba kauliukas – jį prakandę, sukramtę ar nuriję galite nesunkiai „užsilenkti“. Aš paragavau raudono apysėklio, bet sėklą išmečiau. Mano įspūdžiai – skanu, saldu, gleivinga. Tikrai suprantu, kodėl jas lesa paukščiai. Jeigu tas nelemtas mirtinai nuodingas kauliukas viduje, uogas tikrai būtų galima plačiai panaudoti.

Bet sugrįžkime prie pagrindinio klausimo – tai kodėl vis tik kukmedis išnyko iš Lietuvos miškų? Dar iki XIX amžiaus jis Lietuvoje augo natūraliai. Atsakymas – žmonės. Žmonės patys jį sunaikino vedami savo godumo. Kukmedžio mediena buvo be galo vertinga ir brangi – kieta, patvari, turinti rausvą atspalvį (todėl dar kartais vadinama raudonmedžiu). Ją iš Lietuvos eksportuodavo net į Angliją! Iš kukmedžio medienos gamindavo baldus, parketą, lankus, ginklus, laivus, skulptūras ir net ritualinę atributiką (nes buvo laikoma, kad medis apsaugo nuo blogio). Jis buvo tikrai plačiai naudojamas. Deja, be saiko. Vienu metu kirsti kukmedį Lietuvoje draudė įstatymas. Vis dėlto, tai nepadėjo. Prie išnykimo prisidėjo ir miškų gaisrai, kuriems kukmedis yra labai neatsparus dėl plonos žievės, taip pat „užbaigti darbą“ padėjo ragus į kamieną besigalandantys žvėrys ir grybinės ligos.

Dabar kam nors pasakius, kad kažkada tai buvo mūsų miškų augalas, daugumai ant kaktos „iššoka“ akys. Tas pats gali nutikti ir su bet kuriuo kitu mūsų be saiko naudojamu augalu – ar tai būtų maistinis ar kažkuo kitu vertingas augalas. Todėl saugokime gamtą. Saugokime Lietuvos miškus. Niekas kitas už mus to nepadarys…

 

Eglė


Patiko? Pasidalinkite!