Patiko? Pasidalinkite!

Jėzus žydams pasakė: „Manosios avys klauso mano balso; aš jas pažįstu, ir jos seka paskui mane. Aš joms duodu amžinąjį gyvenimą; jos nežus per amžius, ir niekas jų neišplėš iš mano rankos. Tėvas, kuris man jas davė, yra aukščiau už viską, ir niekas jų neišplėš iš Tėvo rankos. Aš ir Tėvas esame viena.“ (Jn 10, 27–30)

Avis ir avinas simbolikoje sudaro panašią priešpriešą kaip ožka ir ožys, karvė ir jautis. Avis dažniausiai laikoma nekalta kvaila būtybe, vilkui lengviausiai pasiekiamu grobiu, tuo tarpu avinas simbolizuoja jėgą, vitališkumą ir beatodairišką tikslo siekimą.

Vieną seniausių žmonijos naminių gyvulių – avį – turėjo saugoti piemenys, tad ji įkūnijo bejėgiškumą prieš visus priešus. Dėl savo patiklumo ji tapo visokių suvedžiojimų objektu, o W. H. Hohbergas vaizduoja ją kaip pamaldžią minią prieš pamokslaujantį vilką.

Avies jauniklis įkūnydavo potencialų avies patiklumą; jis dažnai simbolizuoja jaudinantį nekaltumą, galop triumfuojantį prieš velnią. Avinas – priešingai, dar senovės Egipte traktuojamas kaip (avin- galvio) dievo Chnumo pasireiškimo forma, iš kurio išsirutuliojo vėlyvosios antikos mišrioje religijoje avino ragus turintis „Jupiteris Amonas“ (įtakos turėjo imperijos dievas Amunas).

Indijoje avinas buvo Indros, o Graikijoje Hermio (Merkurijaus) atributas. Krikščioniškasis menas dažnai vaizduoja Abraomo aukojamą aviną (vietoj sūnaus Izaoko). Astrologijoje avino figūra irgi reikšminga, kadangi šiam „ugnies ženklui“ skirta pradėti Zodiaką (Avinas, Tauras, Dvyniai, Vėžys ir t. t.).

Paklydusi, žuvusi avelė… Kristui jos buvo svarbios, jis norėjo jas gelbėti ir visi žinome, kas jam už tai nutiko.

Egidijus Paulauskas


Patiko? Pasidalinkite!