Europos Sąjunga pradėjo intensyvias užkulisinės diplomatijos paieškas, siekdama paskirti vyriausiąjį pasiuntinį galimoms taikos deryboms su Rusija. Šis strateginis klausimas tapo viena pagrindinių temų Europos užsienio reikalų ministrų susitikime Kipre. Bendrija skuba suformuoti vieningą frontą tam atvejui, jei stringantys JAV inicijuoti diplomatiniai formatai priverstų Europą pačiai perimti lyderystę sprendžiant žemyno saugumo krizę.
Kandidatų sąraše – politikos veteranai ir dabartiniai lyderiai
Tarptautinės žiniasklaidos duomenimis, Europos sostinėse šiuo metu neoficialiai derinamos kelios įtakingos kandidatūros. Prie anksčiau aptartų figūrų – buvusio Italijos premjero Mario Draghi, ekskanclerės Angelos Merkel bei dabartinio Suomijos prezidento Alexanderio Stubbo – neseniai prisijungė naujos pavardės:
- António Costa – dabartinis Europos Vadovų Tarybos pirmininkas, jau sulaukęs Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio palaikymo idėjai, kad ES privalo ruoštis tiesioginiam dialogui, kai tam bus tinkamas momentas.
- Sauli Niinistö – buvęs Suomijos prezidentas, žinomas kaip vienas iš nedaugelio Vakarų lyderių, sugebėjusių išlaikyti tiesioginį pragmatišką ryšį su Vladimiru Putinu iki pat 2022 metų invazijos.
- Jean-Claude’as Junckeris – buvęs Europos Komisijos pirmininkas, turintis ilgametę kompromisų paieškos tarp skirtingų bloko narių patirtį.
Diplomatiniai vertinimai ir Kremliaus reakcija
Didžiausiu favoritu Briuselio koridoriuose išlieka Mario Draghi. Jis vertinamas dėl savo tarptautinio autoriteto ir stipraus Kyjevo pasitikėjimo, be to, jo kandidatūra neerzina nuosaikesnių ES valstybių.
Tuo tarpu kiti kandidatai susiduria su rimtomis politinėmis kliūtimis. Angela Merkel pati yra viešai užsiminusi, kad tokiam vaidmeniui labiau tiktų veikiantys politikai, o ne veteranai. Alexanderio Stubbo pozicijas derybose su Maskva sunkina Suomijos narystė NATO, sukėlusi didžiulę dvišalę įtampą.
Maskva į šias Europos paieškas reaguoja dvejopai. Kremliaus atstovas Dmitrijus Peskovas pareiškė, kad „Putinas yra ranka pasiekiamas telefonu“. Tačiau Rusijos valdžios atstovai užkulisiuose leidžia suprasti, kad mieliau kalbėtųsi su atskiromis didžiosiomis Europos galybėmis (pavyzdžiui, Prancūzija ar Vokietija), o ne su vienu ES atstovu, tikėdamiesi, kad bendra 27 valstybių pozicija bus pernelyg suvaržyta vidaus kompromisų.
Siekis išvengti Europos marginalizacijos
Pagrindinė priežastis, kodėl ES skubiai ieško vyriausiojo derybininko, yra baimė likti nuošalyje. Ankstesnės neoficialios JAV, Ukrainos ir Rusijos konsultacijos baigėsi be apčiuopiamų rezultatų. Briuselis baiminasi, kad stringant Vašingtono procesams, Europa gali prabusti situacijoje, kurioje jai bus primesta nepalanki taikos sutartis neatsižvelgiant į jos pačios saugumo interesus.
Nors dalis ES diplomatų perspėja, kad viešos diskusijos apie derybininkus tik demonstruoja bloko vidaus nesutarimus, o pati Rusija kol kas neskuba nutraukti ugnies Ukrainoje, Europos Vadovų Tarybos vadovas A. Costa pabrėžia: Europa privalo būti pasirengusi. Tik turėdama vieną stiprų, autoritetingą balsą, ES galės apginti savo vietą prie būsimojo geopolitinės architektūros stalo.
SN inf.