Tęsiant antradienį dingusių keturių JAV karių paiešką, šalies prezidentas Gitanas Nausėda sako, kad vis dar tikimasi stebuklo. „Buvau informuotas apie darbų eigą ir ką ypatingai norėčiau pažymėti – visos tarnybos, visos institucijos dirba ranka rankon, petys petin. Daro ne tik šiaip darbus, bet ir stengiasi daryti juos kiek galima greičiau. Tačiau, situacija yra visiškai unikali – matote, kokie gamtos spąstai buvo paspęsti čia ir kaip sunku yra vykdyti gelbėjimo darbus“, – penktadienį žurnalistams sakė į incidento vietą Pabradės poligone atvykęs G. Nausėda. „Vis dar tikiuosi stebuklo, nors turbūt daug skeptikų, kad šitomis aplinkybėmis nieko nereikia“, – Pabradės poligone sakė Gitanas Nausėda.
Na, jeigu pakalbėtume apie stebuklus ir nepaaiškinamus dalykus, reikėtų priminti, kad Lietuva jau nuo seno garsėjo savo pelkėmis. Pelkių ir girių dievai mūsų kraštus saugodavo nuo svetimtaučių, kurie puolė kalaviju mūsų krašto gyventojus.
Pakalbėkime apie stebuklus plačiau
Mūsų protėviai kuo puikiausiai pažinojo pelkes ir jose turėjo savo kelius – kūlgrindas, o atvykę svetimšaliai pelkėse tiesiog nuskęsdavo, nepažinodami vietovių ir nesuprasdami, kad mūsų gamtą saugo ir dievai. Taigi, gal šioje tanko su kariais dingimo situacijoje atsitiko tas pats, kaip senais laikais?
Tautosakoje, mitologijoje pelkė apibūdinama kaip klampi vieta su stovinčiu vandeniu, liūnas. Liūnas – tai liumpsinti pelkė dėl po apačia slūgsančio vandens. Žodžio pelkė būdingiausi sinonimai yra: raistas, liūnas, tyras, bala, tyruliai ir kt. Tai šlapią vietą pristatantys žodžiai. Bala – klanas, valka, klampi vieta. Raistas – klampi pelkė, apaugusi krūmais ar medžiais. Tyras – klampi pelkė su mažais medeliais ir kieta žole. Tyrulis, tyruliai – pelkė, kur niekas neauga.
Atėjūnus pasiglemžė „velnias”
Lietuvių tautosakoje ir mitologijoje „velnias” yra mitologinė būtybė, kuri gyvena miškuose, pelkėse, urvuose, šakų krūvose, po akmenimis ar velėnose, požemyje. Laikomas požemio dvasia, kartais ir pelkių dievu, pasak A. J. Greimo – ir karo dievu. Artimai siejamas su mirusiųjų pasauliu. Senuosiuose mituose velnias artimas kaukams. Saugo vandenį, žemėje žmonių paslėptus užkeiktus lobius, padeda ištiktiems nelaimės, nuskriaustiems, baudžia išdavikus, globoja gyvulius.
Į mūsų kraštus atėjus kryžiuočiams ir atnešus krikščionybę, mūsų dievai ir deivės buvo pervadinti ir pakeista jų prasmė, kad žmonės būtų atjungti nuo savo protėvių tikėjimo. Senajame Testamente žodis „šėtonas“ aptinkamas apie 30 kartų. Vėliau „šėtonas” buvo pakeistas į „velnią”.
„Šėtoną” pervadino į „velnią”. Tai tapo blogio personifikacija, savaip interpretuotina skirtingose kultūrose bei religijose. Įprastai velnias suvokiamas kaip priešiška ir destruktyvi jėga. Velnio samprata dažniausiai patenka į šias keturias kategorijas: 1) blogio jėga, nepriklausoma nuo Dievo; 2) Dievo tapatybės dalis; 3) kūrinys, laisvu apsisprendimu pasirinkęs blogį (puolęs angelas); bei 4) žmogiškojo blogio simbolis.
Taigi, gal mūsų pelkių dievas „velnias” pasiglemžė atėjūnus ir, kaip matome, nebenori atiduoti? Jeigu apie stebuklus kalba mūsų prezidentas, o kodėl apie tai negalime pasamprotauti ir mes?
Vaidas Žemaitis Lekstutis