JAV-NATO ekspansijos Europoje laikas, regis, baigėsi

TEISINGUMO AUŠROS pareiškimas  2022 12 23

Gruodžio 15 dieną Rusijos užsienio reikalų ministerija Amerikos pusei perdavė Rusijos ir JAV sutarties dėl saugumo garantijų ir susitarimo dėl priemonių Rusijos ir NATO šalių saugumui užtikrinti projektus. Gruodžio 17 dieną ministerija šiuos tekstus paskelbė. Šiuose dokumentuose Maskva primygtinai siūlo grįžti prie 1997 m. Rusijos ir NATO susitarimų ir reikalauja, kad Aljanso ginkluotosios pajėgos ir karinė infrastruktūra būtų atitraukti į 1997 m. pozicijas ir NATO atsisakytų savo tolesnės ekspansijos į Rytus planų.

Baltieji rūmai pranešė, kad Vašingtonas ir NATO vadovybė gavo Maskvos pasiūlymus dėl saugumo garantijų Europoje, tačiau abejoja, ar šį kartą šalims pavyks susitarti. NATO mano, kad būtina aptarti nerimą keliančius Maskvos veiksmus, žinoma, „Rusijos atgrąsymo ir sulaikymo“ kontekste.

2021 m. gruodžio 17 d. oficialioje Rusijos užsienio reikalų ministerijos svetainėje buvo paskelbtas pranešimas žiniasklaidai, kuriame teigiama, kad gruodžio 15 d. „… Jungtinių Amerikos valstijų pusė gavo Rusijos Federacijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų sutarties dėl  saugumo garantijų ir susitarimų dėl Rusijos Federacijos ir Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos valstybių narių saugumą užtikrinančių priemonių  projektus.

Amerikos pusei taip pat buvo pateikti būtini Rusijos požiūrio į saugumo garantijas logikos paaiškinimai ir pateikti atitinkami argumentai.

Pranešime teigiama, kad, remdamasi Maskvos pateiktais argumentais, Rusijos pusė tikisi, jog JAV ir NATO „labai netolimoje ateityje pradės rimtas derybas su Rusija“, siekdamos įgyvendinti projektus šiuo „kritiškai svarbiu taikos ir saugumo išsaugojimui” klausimu.

Rusijos Federacijos prezidentas Vladimiras Putinas pareikalavo, kad JAV ir NATO suteiktų Rusijai jos saugumui „teisines garantijas“. Rusija išdėstė savo reikalavimus, kurie, jos nuomone, turėtų sumažinti karinę įtampą Rusijos pasienyje ir padėtų išvengti globalinio karinio konflikto tarp Rusijos ir NATO karinio bloko, o būtent – NATO privalo pašalinti visus savo karius, ginkluotę ir karinę infrastruktūrą iš šalių, kurios įstojo į Aljansą po 1997 m. Tai yra NATO pasitrauktų iš Vengrijos, Latvijos, Lietuvos, Estijos, Šiaurės Makedonijos, Lenkijos, Čekijos, Rumunijos, Slovakijos, Slovėnijos, Kroatijos ir Juodkalnijos, kurias NATO aktyviai išnaudoja savo karinėms provokacijoms prieš Rusiją. Į šiuos Rusijos  reikalavimus Aljanso šalys jau sureagavo isteriškai neigiamai. Ši reakcija aiškiai rodo, kad nei JAV (NATO organizacijos vienvaldiškai šeimininkei), nei JAV vasalėms Aljanse taika ir saugumas Europoje niekada nerūpėjo, o NATO tikslai niekada nebuvo gynybiniai, kaip deklaruoja Vakarai, o agresyvūs ir puolamieji, kaip jie ne kartą įrodė savo nesibaigiančiomis karinėmis agresijomis prieš viso pasaulio šalis, nepriklausančias NATO blokui.

Sutartyje su NATO Rusija siūlo, kad šio karinio aljanso valstybės grįžtų į 1997 metų status quo, o sutartyje su JAV, kuri yra ne tik NATO narė, bet ir aljanso steigėja ir vienvaldė šeimininkė, Maskva primygtinai siūlo,  kad JAV pagaliau gerbtų tarptautinės teisės normas ir grįžtų prie 1971 m. sudarytose sutartyse su TSRS įtvirtintų nuostatų, JTO ir Tautų Chartijoje įtvirtintų principų ir saugumo garantijų.

Rusijos pasiūlytos sutarties su JAV projekto preambulėje sakoma:

„- siekdamos išvengti bet kokios karinės konfrontacijos ir ginkluoto konflikto tarp Šalių ir suvokdamos, kad tiesioginis karinis jų susirėmimas gali sukelti branduolinio ginklo panaudojimą, o tai turėtų toli siekiančių pasekmių;

– dar kartą patvirtindamos, kad branduoliniame kare negali būti laimėtojų ir kad jis niekada neturėtų būti sukeltas, taip pat pripažindamos būtinybę dėti visas pastangas, kad būtų užkirstas kelias tokio karo tarp valstybių, turinčių branduolinius ginklus, kilimo grėsmei;

– dar kartą patvirtindamas savo įsipareigojimus pagal 1971 m. rugsėjo 30 d. Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos ir Jungtinių Amerikos Valstijų susitarimą dėl branduolinio karo pavojaus mažinimo priemonių, 1972 m. gegužės 25 d. Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos Vyriausybės  ir Jungtinių Amerikos Valstijų vyriausybės susitarimą dėl incidentų atviroje jūroje ir oro erdvėje virš jos išvengimo, 1987 m. rugsėjo 15 d. Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos ir Jungtinių Amerikos Valstijų susitarimo dėl branduolinės rizikos sumažinimo centrų įsteigimo ir 1989 m. birželio 12 d. Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos ir Jungtinių Amerikos Valstijų susitarimą dėl pavojingos karinės veiklos prevencijos“.

Rusijos pasiūlyme iš esmės yra išvardijamos tik dalis esminių globalinio saugumo susitarimų tarp dviejų branduolinių supervalstybių, kuriuos vienašališkai nutraukė JAV ir šiuo metu aktyviai savo veiksmais destabilizuoja padėtį JAV ir NATO aljanso šalys Rusijos pasienyje. Ir Rusija ragina NATO sustoti ir grįžti prie šiuose susitarimuose įtvirtintų globalinio saugumo priemonių, kad būtų išsaugota taika Žemėje.

Vakaruose šis taikus Maskvos pasiūlymas buvo įvertintas kaip ultimatumas ir grasinimai. Nors Kremlius ir neslepia, kad JAV-NATO blokui atsisakius atsižvelgti į Rusijos nacionalinio saugumo interesus užtikrinančias “raudonas linijas”, labai tikėtinas “karinis-techninis” šios problemos sprendimas, arba “privertimas taikai”, kaip tai buvo jau padaryta po JAV-NATO įvykdytos provokacijos, kai JAV nurodymu Gruzija užpuolė Š.Osetiją.

Jeigu JAV-NATO ir toliau eskaluos savo karinį aktyvumą savo kolonijose prie Rusijos sienų nuo Juodosios jūros iki Šiaurės jūros,  nesutiks su pateiktu sutarties variantu, tuomet gali kilti neišvengiama karinė konfrontacija, kurios rezultatas – susirėmimas ir karinis konfliktas tarp Rusijos ir JAV-NATO. Be to, prireikus Maskva savigynai nuo NATO agresijos gali panaudoti visas savo turimas priemones, tai yra branduolinį ginklą – “kam Rusijai pasaulis, kuriame nėra vietos Rusijai?” Ir panaudoti gali ne tik prieš Rytinėse JAV-NATO kolonijose sutelktas vasalų karines pajėgas, bet ir prieš “sprendimų priėmimų centrus“ toli užnugaryje. Tai yra, Rusija siunčia signalą JAV, Didžiajai Britanijai, kad šiame kare joms nepavyks saugiai atsisėdėti savo bunkeriuose ir po karo skaičiuoti viršpelnius, kaip tai jos darė per du pirmuosius Pasaulinius karus, kuriuos sukėlė JAV ir NATO, tiesa, šis aljansas tada vadinosi kitu to meto pavadinimu. Kai kurie Rusijos politikai nedviprasmiškai pastebėjo, kad jos interesų ignoravimas sukels „karinį atsaką“, artimą 1962 m. Kubos raketų krizei. Ir tai yra rimta.

Maskva yra pasiruošusi deryboms , yra atvira dialogui su JAV-NATO militaristinės ekspansijos bloku, tačiau tik lygiateisiškumo ir pagarbos abiejų šalių nacionalinio saugumo interesams principų pagrindu.  Priešingu atveju įvykiai gali vystytis labai nepageidaujamu abiems pusėms scenarijumi.

Sutarties su JAV projekto preambulėje, siekiant patvirtinti Maskvos įsipareigojimą veikti teisėtai, atskirai pabrėžiama, kad Rusija yra įsipareigojusi laikytis tarptautinės teisės raidės, taip pat pagrindinių JTO bei JTO Saugumo Tarybos nuostatų ir kartu primena JAV prisiimtus įsipareigojimus gerbti tarptautinės teisės normas ir jų griežtai laikytis, pavyzdžiui, nesikišimo į kitų šalių vidaus reikalus principo, įskaitant atsisakymą remti organizacijas, grupes ir asmenis, pasisakančius už antikonstitucinį valdžios pakeitimą, taip pat bet kokius veiksmus, kuriais siekiama pakeisti politinę ar socialinę tvarką vienoje iš susitariančiųjų šalių“. Rusija primena JAV, kad nuo 1988-ųjų JAV vykdė Rytų Europoje spalvotas revoliucijas/maidanus, kurių pasekoje valstybėse būdavo neteisėtai nuverčiamos nacionalinės vyriausybės ir atvedami į valdžią marionetiniai proamerikietiški režimai.

Rusija sąmoningai pasilieka teisę veikti adekvačiai į NATO keliamas grėsmes ir panašiais kaip ir JAV metodais sukelti “kontrgrėsmes” aljansui posttarybinėje erdvėje, jeigu nebus pasiektas abiem šalims priimtinas ir įpareigojantis kompromisas. Maskva leidžia suprasti, kad TSRS įtakos ribų grąžinimo klausimas iš darbotvarkės nebuvo išbrauktas.

4 punktas šiame dokumente įdomus savo turiniu, kuriame kalbama apie JAV įsipareigojimą neleisti NATO plėtros į Rytus, taip pat buvusių TSRS respublikų, ypač Ukrainos ir Gruzijos priėmimo į aljansą. Kitaip tariant, NATO turi išvesti ne tik savo karines pajėgas iš Rytų Europos, Baltijos ir Balkanų šalių, bet ir atšaukti dislokuotas priešraketinės gynybos sistemas, kurios buvo dislokuotos Rumunijoje ir Lenkijoje “neva” kad atremtų Irano raketų puolimą.

Šie Rusijos pasiūlymai jau sulaukė atitinkamų Europos ir Amerikos politikų isteriškos reakcijos. NATO vadovas apskritai atmetė bet kokias derybas, kurios atmeta Ukrainos teisę įstoti į aljansą, kaip visada melagingai teigdamas, kad tai priklauso nuo Ukrainos ir 30 kitų NATO šalių laisvos valios. Nuo kada istorijoje vasalai turėjo pasirinkimo teisę? 2004 metais Lietuva buvo įstumta į NATO karinį aljansą be jokio tautos referendumo, grubiai pažeidžiant LR Konstitucijos 137 str, kuris draudžia Lietuvoje dislokuoti užsienio karines bazes, ir dabar šalyje nuolat veikia užsienio šalių kariuomenė, kuri nepaklūsta Lietuvos įstatymams.

Pasaulis dabar stovi ant slenksčio – ir kamuolys yra NATO agresyvaus bloko pusėje. Jeigu NATO pabandys savo “gynybinius tikslus” vėl įgyvendinti savo tradicinėmis melo ir klastos priemonėmis, kaip ji tai darė prieš Iraką, Jugoslaviją, Afganistaną, Libiją, Siriją ir kitas šalis, prieš Rusiją, tai bus globalinė katastrofa.

Kol kas JAV-NATO karo vanagai savo politiką stato savo prasimanymų, klastočių, provokacijų ir tarptautinių nusikaltimų pagrindu. Ir tai yra pavojinga. Žaisti su degtukais ant parako statinės Maskva labai nerekomenduoja.

JAV-NATO ekspansijos laikas Europoje, regis, baigėsi. Atėjo laikas subalansuotai politikai. NATO neturi teisės tęsti savo egzistenciją viso pasaulio taikos ir saugumo sąskaita.

ES ir NATO turėtų suvokti, jog ateina laikas ne vienašališkai plėsti “saugumo erdvę” Europoje, tačiau ir derėtis, ieškant pusiausvyros taškų, su tais tarptautinių santykių subjektais, nuo kurių europinis saugumas irgi labai priklauso.

Pirmiausia kalbame apie Rusiją. Šiandien jokia vienašališka ir vienablokė saugumo erdvė Europoje yra neįmanoma. Tad JAV, ES šalims ir NATO ateina laikas sunkiam pasirinkimui: arba pradėti kurti naują Europos saugumo architektūrą derybų su Rusija būdu, arba toliau tęsti ir palaikyti griežtą konfrontacinę supriešinančią politiką, kai yra balansuojama ant naujo karo Europoje ribos.

Turime imtis priemonių mažinti įtampą o ne ją didinti, pamažu ieškant patvarių Europos saugumo sąrangos sprendinių.

Lietuvos užsienio politika turėtų prisidėti prie šių sprendinių paieškos. Ar bent jau netrukdyti kitiems šiame darbe. Naivus pasikliovimas „partneriais“ nepasiteisino. Visi „partneriai“ turi savo interesų. Laikas pagalvoti ir apie savuosius, budriai stebint, kas vyksta prasidedančiose supervalstybių derybose. (Jose, beje, netiesiogiai dalyvauja ir Kinija, tad pats laikas atkurti santykius ir su ja.)