Žalgirio mūšis – 1410 m. liepos 15 d. netoli Tanenbergo ir Griunvaldo (Žalgirio) vykęs mūšis tarp jungtinių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės pajėgų ir Kryžiuočių ordino. Šis mūšis buvo ilgo karinio konflikto tarp Kryžiuočių ordino ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, taip pat latentinės Ordino ir Lenkijos Karalystės priešpriešos, kulminacija. Mūšio metu sutriuškinus Ordino pajėgas, prasidėjo Ordino valdžios Prūsijoje silpnėjimas, o Lietuvos ir Lenkijos valstybės tapo Europos didžiosiomis valstybėmis.
Žalgirio mūšis buvo vienas didžiausių Viduramžių riterių kariuomenių mūšių ir nuo XIX a. tapo Lenkijos ir Lietuvos nacionaliniu mitu. Įvairūs šaltiniai vertina, kad pusantros paros trukusiame mūšyje dalyvavo 25 000–85 000 žmonių, o žuvo – 15 000–50 000. Lietuvių-lenkų pusėje dalyvavo samdytos totorių, moldavų, čekų, rusų pajėgos kryžiuočius parėmė riteriai iš įvairių Vakarų Europos šalių. Tiesioginė konflikto priežastis buvo nuo 1410 m. Vokiečių Ordino ir Lenkijos ginčijamos Pomerelijos, taip pat Žemaitijos priklausomybės klausimas. 1402 m. Vokiečių ordinui atiteko į rytus nuo Odros esantis Noimarkas, į kurį pretendavo ir Lenkija. Tai buvo didis istorinis mūšis.
Žalgirio vardo naudojimas neturėtų būti suteiktas krepšiniui
Šiandieninis krepšinis – tai ūbaujančių sirgalių (dažnai apgirtusių) minia, kuri žiūri į nupirktus lakstančius juodaodžius, besigainiojančius kamuolį ir bandančius jį įmesti į krepšį. Ką bendro šis iš JAV atneštas žaidimas turi su tuometiniu Žalgirio mūšiu, kuris yra Lietuvos istorijos pasididžiavimas? Žalgirio mūšio metu, mūsų protėviai su sąjungininkais kovojo prieš kryžiuočius, o dabartiniai sirgaliai, tatuiruoti kryžiais, šūkauja ir skanduoja: „Žalgiris, žalgiris…”
Kaip mano vienas geras draugas pasakytų, „košė galvoje”. Žinoma, kad šis straipsnis sukels pykčio bangą ir sirgaliai bandys apginti savo beprasmes tuštybes. Dabartinį komercinį sportą ir jo sirgalius vertinu kaip galimai psichinę negalią turinčius žmones, nes jie patys save laiko sirgaliais.
Atkreipkite dėmesį, kad ši komercinio sporto šaka yra kasdieninė naujienų portalų aptariama tema. Kodė? Ogi todėl, kad sirgaliams yra įprogramuota, jog tai yra labai svarbu. Daugelis sirgalių net nesuvokia, kad jie yra tiesiog naudingi idiotai ir šio ganėtai kvailo žaidimo pagalba jie yra „iškraunami”. Juos emociškai iškrauna kvailose rungtynėse, kad šie nepradėtų matyti realybės ir tikrovės, kuri juos supa.
Atkreipkite dėmesį, kaip šie naudingi idiotai yra kolektyviškai panaudojami per krepšinio pasirodymus.
Visa tai parodė ir paskutinis atvejis su Kauno meru Visvaldu Matijošaičiu, kuomet sirgaliai jam šūkavo „krabas – Rusijos kekšė”. Šūkautojai nesupranta, kad šitas „krabas” turi visas galias atimti iš jų tą malonumą ir nutraukti šio žaidimo finansavimą.
Praeitą sezoną už abonementus klubas surinko 2,2 mln. eurų, o už bilietus – 4,5 mln. eurų. Sirgaliai buvo išpirkę bilietus net į šešiolika iš septyniolikos namų mačų, vidutinis rungtynių lankomumas – 14 832 žiūrovai. 2024–2025 m. sezono skaičiai – 16,4 mln. eurų pajamų (tarp jų – 2 mln. eurų iš Kauno miesto savivaldybės), planuojamos sąnaudos – 17,7 mln. (tarp jų 11,7 mln. – atlyginimai žaidėjams).
„Krabo” savivaldybė skiria 2 milijonus eurų, kad sirgaliams būtų sudaryta proga paūbauti ir dar papildomai išleisti savo pinigus. Ką galima pasakyti apie ūbautojus, kurie po to šaukia: „Krabas yra Rusijos kekšė”? Durniai! Dėl tokių išsireiškimų viešoje vietoje turėtų sureaguoti ir policija – juk viešoje vietoje Kauno meras yra vadinamas kekše. Taip pat, turėtų sureaguoti ir vaikų teisės, nes šūkavo ir vaikai.
Tai yra kuo puikiausias pavyzdys, kad šie sirgaliai visiškai nesivadovauja logika ir yra išnaudojami kaip naudingi idiotai politinėse kovose, kurias koordinuoja rimtesni strategai, nei krepšinio.
Taigi, lietuviai suteršė Žalgirio vardą, paversdami jį beprasmiu komerciniu žaidimu. Tą patį būtų galima rašyti ir apie komercinį futbolą.
Vaidas Žemaitis Lekstutis