Kodėl Rietavo „mužikai“ ponus garbina?

Rietavas (žem. Rėitavs) – miestas Žemaitijoje, Telšių apskrityje, 25 km į pietus nuo Plungės. Išsidėstęs Žemaičių aukštumos rytuose ir Endriejavo kalvagūbrio vakaruose. Rietavo savivaldybės centras, Rietavo miesto seniūnija, apylinkių seniūnijos centras.

Noriu atkreipti dėmesį į Rietavo istorijos periodą nuo tada, kai Rietavą valdė ponai Oginskiai ir paanalizuoti kodėl Rietave garbinamas Oginskių kultas.

Oginskiai – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) ir Lietuvos bajorų didikų ir kunigaikščių (nuo 1783 m.) giminė, nuo XVII a. pabaigos dariusi didelę įtaką Lietuvos politiniame ir kultūriniame gyvenime.

Nuo 1812m. iki 1909m. Rietavo miestas priklausė ponams Oginskiams. Rietave Irenijus Oginskis išnaudojant mužikus pasistatė rezidenciją, iškilo dvaro rūmai, Rietavo bažnyčia.

Tuo metu buvo baudžiavinė santvarka, įteisinta feodalo galimybė naudotis valstiečio darbu, turtu ir asmeniu, tarp jų draudimas valstiečiams keisti šeimininką, keltis gyventi į miestą. Ponai viduramžių Europoje turėję teisę išnaudoti jo žemėje gyvenančius valstiečius, kartais ir miestiečius, turėjo teises į valstiečio palikimą, vad. pirmosios nakties teisę, teisė bausti valstietį. Ponai mužikus išnaudodavo kaip juodą darbininkiją, kaip pigią, beveik nieko nekainuojančia darbo jėgą.

Pirmos nakties teisė – „Pirmos nakties teisė“ (lot. jus primae noctis, vok. Recht der ersten Nacht, Herrenrecht, pranc. Droit de cuissage, Droit de prélibation, kuomet jaunosios pirmasis lytinis aktas vyksta ne su būsimu sutuoktiniu, o su svetimu vyru.

Juo galėjo būti, dvarininkas, feodalas ar koks nors kitas garbus asmuo, kuriam jaunavedžiai priklausydavo. Buvo griežtai laikomasi baudžiavos taisyklių, ilgalaikių įsipareigojimų, religinių dogmų ir pačių ponų sukurtų iškrypeliškų įstatymų.

Žiūrint šiuolaikinio žmogaus akimis, tai atrodo kaip žeminantis ir nemalonus faktas pačioje šeimyninio gyvenimo pradžioje. Tačiau senesniais laikais žmonės neturėdavo kito pasirinkimo ir palaipsniui prie to priprasdavo. Kaimo mergaitė jau nuo mažų dienų žinojo, kad nekaltybę jai atims ne būsimasis jos vyras, o tarkim koks grafas, gyvenantis prabangiuose rūmuose, ponas ar bajoras.

Valstiečiai iki XIX a. vidurio teisiškai nebuvo vienalytis gyventojų sluoksnis, (apie 56 proc.) valstiečių priklausė dvarininkams, daugiau nei ketvirtį sudarė valstybiniai valstiečiai (kiti priklausė karaliui arba bažnyčiai).

Jūs šiandien turite katę, šunį ar dar kokį gyvūną, o jie tuomet valstiečius turėjo….

Ne išimtis buvo ir Rietave, valdant ponams Oginskiams

1802 m. caro įsakymu Rietavas buvo atiduotas iki gyvos galvos Mykolui Kleopui Oginskiui, kuris sulygino valstiečių baudžiauninkų ir miestelėnų teises, atmesdamas pastarųjų prašymą laikyti juos laisvais žmonėmis ir grąžinti savivaldą.

Rietavas Oginskių  nuosavybe tapo 1812 m, o iš tikrųjų  1814 m. caras Aleksandras I įsakė anksčiau iki gyvos galvos duotą valdą M. K. Oginskiui už 277 600 sidabrinių rublių. 1818 ir 1819 m.šis neįmokėjo dalies skolos, o 1822 m., prieš išvykdamas gyventi į Italiją, užrašė Rietavą savo žmonai Marijai, vaikams Amalijai, Emai, Idai bei Irenėjui Kleopui. Caras Oginskiams leido skolą išmokėti per 12 metų.

Marijai Oginskienei tapus Rietavo savininke, ji pradėjo reikalauti ne, tik iš valstiečių, bet ir iš miestiečių. Lažas didėjo, tradicine norma bajorų dvaruose tapo 3 dienas per savaitę nuo kiemo (0,25-0,5 valako). Nuo balandžio 23 d. iki rugsėjo 29 d., spalio 28 d. ar lapkričio 1 d. privalomomis dienomis iš kiemo į lažą turėjo eiti 2 žmonės: pagrindinis darbininkas (pirmininkas) su jaučiais ar arkliais ir antrininkas – moteris ar pusbernis; žiemą – vienas žmogus. Dirbti reikėjo nuo saulėtekio iki saulėlydžio, maitintis savo maistu. XVII a. pirmoje pusėje Žemaičių vyskupo valdose, atsisakyta lažo ir pereita prie činšo.

1833 m. mirus M. K. Oginskiui, Rietavą paveldėjo jo sūnus Irenijus.  M. Oginskienė, pablogėjus sveikatai,  išvyko į Italiją. Ten mirė 1851 metais.

1835 m. I. Oginskis reformavo baudžiavinį valstiečių valdymą ir įvedė savivaldą. Oginskis supratęs, kad reikia mažinti atotrūkį tarp ponų ir mužikų, todėl 1835 m. įsteigė Rietave ligoninę, 1836 m. –  dviejų klasių, religinių pagrindu kaimo mokyklą. Buvo įsteigta senelių ir našlaičių prieglauda. Žinoma buvo įsteigta ir taupomoji-skolinamoji kasa iš kurios Oginskiai nemenkai pasipelnydavo. Buvo pastatytos ir kareivinės, kad kareivių nereiktų apgyvendinti pas vietos valstiečius, dėl ko valstiečiai būdavo labai nepatenkinti.

I. Oginskis išleido instrukcijas, kuriose Vakarų Europos pavyzdžiu jis stengėsi plėtoti pramonę – čia įkurta geležies liejykla, žemės ūkio padargų fabrikas, lentpjūvė. Amžiaus viduryje didikai įkūrė žemės ūkio mokyklą, kuri veikė 1859–1863 m.

Patys Oginskiai buvo tie, kurie mėgo didelę prabangą ir gausias puotas, kurios dažniausiai virsdavo masinėmis „orgijomis“. Oginskių rūmus saugojo aptverta metalinė aukšta tvora kurios dalis likusi ir iki šių dienų, ten buvo įrengtas ir sargybos postas, kur sargyba ponus saugojo nuo tuometinių Žemaitijos „razbaininkų“ išpuolių.

 

Oginskiai turėjo, net atskirą dvaro muzikantų bendrabutį kur gyveno vietiniai ir atvykstantys iš kitų miestų muzikantai.

Oginskių rūmai gasėja tuo, kad 1892 m. balandžio 17 d. per Velykas Rietavo dvare ir bažnyčioje įžiebtos pirmosios Lietuvoje elektros lemputės. Taip, būtent bažnyčia tuomet glaudžiai bendradarbiavo su ponais, o tuometiniai kunigai būdavo dažni Oginskių dvaro puotų dalyviai. Visi šie tuometiniai prabangos dalykai tebuvo ponų ir bažnyčios privilegija apie kurią mužikas galėjo, tik pasvajoti.

1909 m. Vienos puotos metu Oginskių rūmuose kilo didžiulis gaisras, po kurio daug vertybių sudegė. Rūmų niokojimas tęsėsi Pirmojo pasaulinio karo metais, kai Vokiečių okupantai daug vertingų daiktų, muzikos instrumentų, meno kūrinių iš rūmų išvežė į Vokietiją.

Tais laikais ponai mėgavosi neapsakoma prabanga ir brangiais pirkiniais, meno kolekcijomis, paveikslais, prabangiais indais, papuošalais, muzikos instrumentais, rūbais ir visa tai buvo daroma mužikų sąskaita, kurie vos galą su galu sudurdavo.

1924 m. dvaro centrą nacionalizavo valstybė, rūmai perduoti lietuvių katalikių moterų draugijai, kuri 1926 m. juos pardavė iš varžytinių. Naujasis savininkas Povilas Jurgaitis rūmus nugriovė, o iš plytų statėsi naujus namus. Sovietmečiu dvarvietėje įkurtas tarybinis ūkis-technikumas.

Iš senųjų dvaro pastatų išliko muzikos mokykla, kurios pastate įsikūrė Rietavo istorijos muziejus– kuris vietos gyventoju pasakojimu veikia kaip Oginskių garbinimo įstaiga. Išlikę yra ir muzikantų bendrabutis, vandens bokštas, keli ūkiniai pastatai, sargybos dviaukštis namas, dalis tvoros, dveji vartai. Paskutiniuoju laiku atkasti rūmų pamatai.

Dvarvietės pakraštyje, prie kelio į Plungę, tebestovi Oginskių šeimos koplyčia. Čia ilsisi Bogdano Oginskio ir jo brolio Mykolo palaikai, o šalia jos akmeninis paminklas žymi jų tėvo Irenėjaus kapą.

Save gerbiantis žmogus niekada nesididžiuos ponais ir tais kurie kankino ir išnaudojo jo protėvius. Tai tiesiog mano manymu yra žema ir didžiulė nepagarba sau. Žmogaus prigimtis yra būti laisvu žmogumi, o ne tarnauti ponams.

Kaip Žemaičiai rašė laiške Vytautui Didžiajam – „Mes esame laisvi Dievo-Gamtos vaikai ir tu neturi jokios teisės su mumis taip elgtis“.

Tautvydas Žemaitis