Visi žino – kad pasijaustum laimingas, reikia sekti paskui savo norus ir troškimus. Tačiau ką daryti, jei žmogus nežino, ko nori? Kodėl apskritai įmanoma situacija, kai žmogus nebegirdi savo troškimų?
Vaikystėje už vaiką „norėjo“ suaugusieji: ką jam valgyti ir gerti, ką rengtis, kokias knygas skaityti, kokį būrelį lankyti. Šio vaiko niekas niekada nepaklausdavo, ko jam pačiam norėtųsi. Jo gyvenime pats svarbiausias žodis buvo „reikia“.
Gyvenimas – tai nesibaigiančios problemos, kurias tenka spręsti. Tačiau juk ir iš gyvenimo pateikiamų problemų galima atsirinkti sau tas, kurias spręsti kils noras.
Dar viena bazinė, iš vaikystės paveldėta nuostata – už viską tenka mokėti. O mokėti dažniausiai labai nesinori. Arba nėra kuo. Nes trūksta jėgų, pinigų, resursų. Jau geriau tada visai nieko nenorėti. Kiek žmonių taip gyvenimą nugyveno – ir aš nenumirsiu.
Ir apskritai: norėti – tai ištvirkimas. Gėda prieš žmones.
Reikia pasirinkti padorią specialybę, kuri leis išmaitinti save ir šeimą (net jeigu visiškai nesinori tapti ekonomistu, juristu ar vadybininku), o šeimą reikia sukurti iki 30-ies metų, ir bala nematė, kad meilės nėra nė pėdsako – kiek žmonių taip gyvenimą nugyveno. ir aš nenumirsiu.
Nemokėjimas išgirsti savo troškimų ir jais sekti veda į depresiją ir angedoniją – nesugebėjimą jausti malonumo, džiaugtis gyvenimu. Norus slopinantiems žmonėms prasideda sunkios neurozės.
Bet netgi jeigu taip atsitiko, jog žmogus turėjo jo norų nepaisančius tėvus, suaugęs jis gali pakeisti įprastą scenarijų „reikia“ kitu scenarijumi – „noriu“. Tam reikia pradėti treniruotis atpažįstant savo norus. Tokios treniruotės labai naudingos norint apskritai geriau su savimi susipažinti, išmokti savimi rūpintis, kompensuoti savo deficitus.
Ką mėgstate – kokias spalvas, kokius garsus, kvapus, filmus, knygas? Kokie drabužiai jums patinka? Su kokiais žmonėmis malonu bendrauti? O su kokiais įdomu? Ką norėtųsi pakeisti asmeniniame gyvenime ir darbe?
Žmogus neretai bijo netgi užduoti sau su norais ir troškimais susijusius klausimus, kadangi dar viena iš vaikystės paveldėta nuostata skelbia, kad reikia džiaugtis tuo, ką turi. Nes gali būti blogiau. Tai, žinoma, tiesa. Geriau džiaugtis, nei liūdėti ir graužtis, tačiau ką daryti, jeigu tai, ką turi nedžiugina? Tada reikia pasakyti sau, kad visada gali būti geriau. Ir padaryti taip, kaip norisi.
Dar viena savimi nepasitikinčio žmogaus problema – pasirinkimas. Jeigu sunku priimti sprendimą, darykite tai, kas pirmiausiai „pasibeldė“ į galvą. Ir tvirtai laikykitės šio sprendimo. Gerbkite jį. Ir neklausinėkite be pabaigos kitų, kas jums labiau tinka, kaip atrodote, ką geriau būtų suvalgyti, perskaityti, kur nueiti ir ką padaryti. Viso to klauskite savęs. Ir labai greitai išmoksite girdėti savo norus.
Norėti – būtina!