Yra jausmas, kurį dauguma žmonių pažįsta labai gerai, nors retai jį įvardija. Tai momentas, kai atrandi kažką naujo – veiklą, hobį, sritį – ir staiga viskas ima atrodyti įdomu, prasminga, netgi šiek tiek magiška. Atrodo, kad pagaliau radai „savo dalyką“. Atsiranda energijos, noro mokytis ir kelias dienas ar savaites gyveni tarsi pakylėtas.
Tačiau beveik taip pat neišvengiamai ateina ir kitas etapas. Entuziazmas sumažėja, progresas sulėtėja, o tai, kas pradžioje atrodė įkvepiančiai, tampa pasikartojančia rutina. Ir tada kyla abejonė: gal tai vis dėlto ne man?
Šis reiškinys vadinamas „naujo dalyko medaus mėnesiu“. Tai natūrali psichologinė fazė, kuri gali būti tiek įkvepianti pradžia, tiek spąstai, jei jos nesuprantame.
Pradžioje mus veda ne tiek sąmoningas pasirinkimas, kiek biologija. Smegenys reaguoja į naujumą – jos apdovanoja mus dopaminu, kuris stiprina smalsumą, motyvaciją ir malonumo jausmą. Dėl to nauja veikla atrodo lengvesnė, nei yra iš tikrųjų, o mūsų lūkesčiai – gerokai optimistiškesni nei realybė.
Būtent todėl pradžioje taip lengva pervertinti savo ryšį su nauja veikla. Mes ne tik domimės – mes įsivaizduojame ateitį su ja. Įsivaizduojame save grojančius instrumentu, atpažįstančius paukščius ar puikiai išmanančius augalus. Ši vizija suteikia papildomos motyvacijos, bet kartu ir sukuria iliuziją, kad pats procesas visada bus toks pat malonus kaip pradžia.
Tačiau smegenys greitai pripranta. Tai, kas buvo nauja, tampa įprasta. Dopamino lygis krenta, o kartu su juo – ir emocinis pakilimas. Tuomet išryškėja tikrasis veiklos veidas: lėtas progresas, klaidos, pasikartojimas, kartais net nuobodulys. Ir čia daugelis padaro esminę klaidą – šį natūralų pokytį palaiko ženklu, kad pasirinkimas buvo neteisingas.
Iš tiesų yra priešingai. Būtent šis momentas yra riba tarp paviršutiniško susidomėjimo ir tikro įsitraukimo. Kol veikla teikia vien emocinį pakilimą, ji nereikalauja pastangų. Tačiau kai entuziazmas išblėsta, lieka tik sprendimas: tęsti ar mesti.
Šiuolaikiniame pasaulyje ši dilema tampa dar aštresnė. Mus nuolat supa galimybės – nauji hobiai, kursai, įgūdžiai, idėjos. Kiekviena jų žada naują „medaus mėnesį“. Todėl atsiranda pagunda nuolat šokinėti nuo vieno susidomėjimo prie kito, vis ieškant to paties pradžios jausmo. Tačiau taip niekada nepasiekiamas gylis.
Tai nereiškia, kad reikia atsisakyti smalsumo. Priešingai – gebėjimas domėtis daugeliu dalykų yra stiprybė. Tačiau jis tampa vertingas tik tada, kai yra derinamas su aplinkinius gyvenimu, šeima ir artimaisiais.
Praktikoje tai reiškia paprastus, bet nelengvus sprendimus. Pavyzdžiui, įsipareigoti veiklai tam tikram laikui, nepaisant nuotaikos. Sumažinti pradžios intensyvumą, kad išvengtum perdegimo. Ir galbūt svarbiausia – leisti sau patirti nuobodulį, nes būtent jame slypi tikrasis mokymasis.
„Naujo dalyko medaus mėnuo“ nėra problema. Tai natūrali pradžia, kuri suteikia impulsą judėti pirmyn. Tačiau jei ją laikome pagrindiniu kriterijumi, rizikuojame įstrigti nuolatinių pradžių cikle. Tikras augimas prasideda ne tada, kai viskas įdomu ir lengva, o tada, kai atsiranda sunkumas ir mes vis tiek pasirenkame tęsti.
Galbūt svarbiausias klausimas nėra „ar man tai patinka dabar“, o „ar esu pasiruošęs su tuo likti, kai nebebus taip įdomu“. Būtent atsakymas į jį lemia, ar naujas susidomėjimas taps prasminga gyvenimo dalimi, ar tik dar vienu trumpu, greitai pasibaigusiu etapu.
SN inf.