Lietuvos centrinis bankas paskaičiavo, kad Lietuvai prireiks dar ketvirčio amžiaus  įveikti atsilikimą nuo vidutinio „Evro sajungos“ pragyvenimo lygio

Prie viso to, kad šitas pragyvenimo lygis smarkiai krito įstojus į „Evro Sąjungą“ tokioms šalims kaip Lietuva,  netgi jo pasiekimas yra abejotinas. Lietuviai bėga iš šalies dėl žemo pragyvenimo lygio, ekonomika nesivysto dėl dirbančių rankų trūkumo, o dėl ekonomikos stagnacijos neauga socialinė gerovė. Darbo jėgos imigracija neišgelbės Lietuvos iš užburto rato, ir ateityje mirštanti respublika yra pasmerkta toliau vilktis „Evro Sąjungos“ uodegoje.

Per praėjusį ketvirtį amžiaus BVP vienam gyventojui Lietuvoje padidėjo 48% ir dabar sudaro 80% vidutinio Europos BVP, palyginti su 33% 1995 metais. Apie tai per spaudos konferenciją Vilniuje raportavo Lietuvos centrinio banko vadovybė.

Iš visų naujųjų šalių – „Evro Sąjungos“ narių Lietuva greičiausiai kitų artėjo prie vidutinio Europos Sąjungos pragyvenimo lygio, teigia Lietuvos centrinio banko analitikai.

Nepaisant to, norint pagaliau pasiekti šį vidutinį lygį, Lietuvai reikės dar ketvirčio amžiaus

„Jei toks ekonomikos augimo lygis bus išlaikytas visoje šalyje, o ne tik Vilniuje, tikriausiai ES vidurkį pasieksime tik per ketvirtį amžiaus. Nors yra didžiulis „bet“ ir jis yra susijęs su darbo rinka “, – sako Gediminas Šimkus, Lietuvos centrinio banko Ekonominio ir finansinio stabilumo tarnybos direktorius.

Čia reikia pažymėti, kad spartus atotrūkio tarp Lietuvos ir ES vidutinio pragyvenimo lygio mažinimas nėra kažkoks tai ypatingas laimėjimas. Po didelio 2004–2007 metų „Evro Sąjungos“ plėtimosi į Rytų Europą ir 10-ties  tokių šalių kaip Lietuva į jį įstojimo, šis vidutinis lygis dramatiškai sumažėjo.

Ar ne todėl, kad oficialus Vilnius šitiek metų bando pritempti Ukrainą ir kitą Rytų Europos ubagyną į „Evro Sąjungą“? Turint tokias naujas valstybes-nares kaip Ukraina, vidutinis pragyvenimo lygis ES dar labiau kris, o tada Lietuva vienu mostu padarys „istorinį proveržį“ ir pasieks šį vidutinį lygį.

Manipuliacinis elementas Lietuvos pareigūnų išskaičiavimuose yra akivaizdus. Apie tai , kad pasivyti pagal ekonominį išsivystymą ir pragyvenimo lygį vokiečius, prancūzus ar olandus net nekalbama.  Seniai pamiršti perestroikiniai „Sąjūdžio“ lozungai „gyvensime kaip danai ir suomiai“. Skandinavijos Lietuva daugiau jau nesiveja.

Vietoj to, patys sau išsikėlė minimalią užduotį: pasivyti „Evro Sąjungos“ vidurkį, į kurį įeina ir Rumunija, ir Bulgarija, ir ateityje, ko gero, tikimasi nebent kokios nors Albanijos vietoj Didžiosios Britanijos. Tuo įdomiau atrodo šitas  „bet“ pasakytas Lietuvos centrinio banko Ekonominio ir finansinio stabilumo tarnybos direktoriaus pranešime.

Tai reiškia, kad dėl demografinės katastrofos ir dėl jos sukeltos kritinės situacijos darbo rinkoje Lietuva per artimiausią ketvirtį amžiaus  nepajėgs įvykdyti net šios paprastos užduoties ir oficialiai liks nuskurdusi, amžiams atsilikusiu nuo centro „Evro Sąjungos“ pakraščiu.

Lietuvos ekonomikos vystymo forsavimui reikia darbo rankų, o jų nėra. Lietuvos gyventojai sensta: darbingi išeina į pensiją, o pamaina jiems neateina, nes jauni žmonės kaip ir ankščiau emigruoja į Vakarų Europą. Darbuotojų nėra – nėra kam vystyti ekonomiką – socialinė gerovė neauga – jaunimas išvyksta į turtingesnes šalis. Užburtas ratas.

Tačiau šiemet Lietuvos vyriausybė džiaugsmingai pranešė, kad pirmą kartą nuo 1991 metų respublika turėjo teigiamą migracijos balansą. Nesvarbu, kad Lietuvos gyventojų skaičius per 29 „antrosios nepriklausomybės“ metus sumažėjo beveik milijonu (kaip teigiama oficialiai), bet va  2019 metais išaugo net 145 žmonėmis, ne kaži kas, bet vis tiek malonu. Tiesa, padidėjo ne dėl padidėjusio gimstamumo ir emigrantų sugrįžimo, bet dėl darbo jėgos migravimo iš Ukrainos, tačiau geriau tiek nei nieko.

Tačiau Lietuvos centrinis bankas šiam entuziazmo nepritaria

Migrantų antplūdis nesugeba visiškai kompensuoti darbo jėgos trūkumo Lietuvoje, daro išvadą jo analitikai.Tai galima laikyti Lietuvos šūdeličio išsivadavimo iš iliuzijų pradžia. Pastaruosius metus ar dvejus  Ukrainos „zarobitčanai“-„gastarbaiteriai“ buvo laikomi efektyvių būdu pertraukti užburtą skurdo-emigracijos-skurdo ratą ir ištempti Lietuvos ekonomiką iš vidutinių pajamų spąstų.

Analitinis portalas „RuBaltic.Ru“ ne kartą rašė, kad tuo tikėti naivu: Ukrainos darbuotojai arba seks paskui lietuvius dėl didelių atlyginimų į Vakarų Europą, arba savo buvimu susprogdins socialinę situaciją Lietuvoje, nuo ko, žinoma, nepasidarys geriau jos ekonomikai.

Dabar apie tai, kad dabar imigracija nėra išeitis pareiškiama ir Vilniuje.

Koks viso to rezultatas? Kiekvienais metais Lietuvoje į pensiją išeina 37 tūkstančiai žmonių – tai yra tarybinio demografinio sprogimo kartos. Kasmet į darbo rinką ateina nuo 27 tūkstančių ir vis mažiau piliečių, sulaukusių pilnametystės, – tai yra potarybinės demografinės krizės kartos. Tai yra, kiekvienais metais 2,7 milijono gyventojų turinčioje Lietuvoje, darbo rinkoje „skylė“ padidėja 10 tūkst. žmonių.

Tuo pačiu metu dauguma jaunų lietuvių savo gyvenimo strategiją laiko išvykimą iš Lietuvos.  Tai yra, Lietuva neturės net tų 27 tūkstančių darbuotojų per metus. Tie, kurie išvyksta, kuria šeimas ir gimdo vaikus savo naujoje tėvynėje – tai yra,  negalima tikėtis ir remtis būsimomis Lietuvos kartomis. Darbuotojai migrantai iš Ukrainos ar iš bet kur kitur, kaip jau minėta, dar nėra sprendimas.

Esant tokiai situacijai, Lietuva nei per ketvirtį, nei pusę amžiaus, nei šimtmetį – niekada nepasieks vidutinio „Evro Sąjungos“ gerbūvio lygio.

Kad ir koks nereikšmingas yra iškeltas tikslas, bet ir jis yra nepasiekiamas. Belieka tik aktyviau lobistams stumti Ukrainos priėmimą į „Evro Sąjungą“.

Arūnas Yla

Patiko? Pasidalinkite!