Pastaraisiais metais vis dažniau girdime apie įmones, diegiančias robotus ir automatizuotas gamybos linijas. Tai pristatoma kaip pažangos ženklas – efektyvumas, modernumas, konkurencingumas. Tačiau už šių skambių žodžių slypi nepatogus klausimas: ar technologinė pažanga iš tiesų naudinga visiems, ar tik siauram oligarchų ratui?
Robotizacija gamyboje pirmiausia džiugina įmonių savininkus ir investuotojus. Mašinos neprašo atlyginimo didinimo, nereikalauja atostogų, neserga (kartais sugenda), neišeina motinystės ar tėvystės atostogų. Jos dirba stabiliai ir prognozuojamai, o tai reiškia mažesnes sąnaudas ir didesnius pelnus. Iš grynai verslo perspektyvos toks sprendimas atrodo logiškas ir net neišvengiamas.
Vis dėlto paprastam darbuotojui ši tendencija gali reikšti visai ką kita. Kiekvienas įdiegtas robotas dažnai reiškia mažiau darbo vietų žmonėms – ypač tiems, kurių darbas yra pasikartojantis ir lengvai automatizuojamas. Nors technologijų šalininkai teigia, kad robotai kuria naujas profesijas, realybė dažnai rodo kitą vaizdą: ne visi atleisti darbuotojai gali persikvalifikuoti, o naujos darbo vietos paprastai reikalauja aukštesnių kompetencijų.
Taigi kyla pavojus socialinei nelygybei. Kapitalo savininkai gauna vis didesnę naudą iš automatizacijos, o dalis visuomenės susiduria su nestabilumu ir neužtikrinta ateitimi. Kai pelnas koncentruojasi viršuje, o rizika ir socialinės pasekmės perkeliamos valstybei, susidaro situacija, kurioje viešasis sektorius turi spręsti problemas, sukurtas privačios ekonominės naudos siekimo.
Šiame kontekste valstybė dažnai atrodo bejėgė. Politinės sistemos retai spėja su technologijų tempu, o reguliavimo priemonės atsilieka nuo realybės. Dėl to stiprėja įspūdis, kad valstybė tampa tik socialinių pasekmių administratore – finansuoja bedarbio pašalpas ar perkvalifikavimo programas, tačiau neturi realių svertų paveikti kryptį, kuria juda ekonomika.
Kita svarbi dilema – visuomenės požiūris. Kodėl dalis žmonių džiaugiasi robotizacija, nors ji potencialiai gali sumažinti jų pačių reikalingumą darbo rinkoje? Galbūt todėl, kad technologinė pažanga dažnai suvokiama kaip savaime gera, neabejotina vertybė. Tačiau progreso samprata be socialinio konteksto tampa pavojingai paviršutiniška.
Tai nereiškia, kad robotų diegimas turėtų būti stabdomas. Problema slypi ne technologijose, o jų valdyme. Jei automatizacijos nauda būtų paskirstoma plačiau – per trumpesnę darbo savaitę, didesnį darbuotojų dalyvavimą pelno pasidalijime ar stipresnę socialinę apsaugą – visuomenė galėtų jaustis saugiau. Tačiau kol kas dažnai matome priešingą tendenciją: produktyvumo augimas nereiškia geresnio gyvenimo visiems.
Robotai patys savaime nėra nei blogis, nei išsigelbėjimas. Jie yra įrankis. Tikrasis klausimas – kieno interesams šis įrankis tarnauja. Technologinė pažanga parodo, kad žmonija ateityje bus mažinama.
Ar pastebite tai?
Galiausiai verta pažvelgti ir į platesnį socialinį kontekstą. Daugelis ekonomiškai pažangių Vakarų valstybių, kurios sparčiai diegia automatizaciją ir robotiką, tuo pačiu susiduria su mažėjančiu gimstamumu. Tai savaime įrodo tiesioginį ryšį tarp technologijų ir demografinių pokyčių, daliai visuomenės kyla klausimų, ar ekonominiai modeliai, orientuoti į maksimalų efektyvumą ir mažesnį žmogaus vaidmenį gamyboje, ilgainiui nekeičia ir pačios visuomenės mažinimo. Tokie klausimai skatina diskusiją apie tai, kas iš tiesų valdo „pažangos” kryptį ir kam ji pirmiausia tarnauja.
BV inf.
