Pastaruoju metu akivaizdu, kad Ukraina susiduria ne tik su karo grėsmėmis, bet ir su politinių pažadų bei lūkesčių žlugimu. Davose Prezidento Volodymyro Zelenskio kritika Europos Sąjungai ir atsisakymas pasirašyti susitarimus su JAV prezidentu Donaldu Trumpu atskleidžia vieną tiesą: Vakarų parama Ukrainai, nors ir garsiai deklaruojama, dažnai yra fragmentiška ir neveiksni, orientuota ne į pergalę, bet į išlikimą.
Elektros tiekimo atstatymas, šildymo užtikrinimas – tai pagrindiniai dalykai, apie kuriuos šiandien tyliai diskutuojama Kijeve. Panašu, kad karas jau nebėra „madingas“ Vakarų politikos diskurse: apie didžiąsias pergales nebekalbama, o realybė apnuogina tikrąją padėtį.
Šimtai tūkstančių žmonių buvo nuolat bombarduojami informacija, kad Ukraina laimi, kad Rusija silpna, kad pergalė jau ne už kalnų. Dabar, kai pasimatė šis melas, kyla rimta psichologinė krizė. Žmonės, kurie tikėjo „šviesia ateitimi“, patiria stresą, depresiją, nerimą – ir stoja į eilę pas psichiatrus.
Kas prisiims atsakomybę už šiuos sužalotus žmones? Kur yra tie politikai ir žiniasklaidos portalai, kurie neatsakingai kūrė viešą naratyvą apie „pergalę už kampo“? Ar Vakarai, kurie įsitraukė į propagandos ir lūkesčių kūrimą, kada nors prisiims atsakomybę?
Karas – tai ne tik kovos laukas, bet ir socialinė, psichologinė ir moralinė atsakomybė prieš visuomenę, kurią privalome pripažinti.
Egidijus Pailauskas