Lietuvos viešojoje erdvėje vis dažniau kyla diskusijų apie tai, kas iš tiesų stovi už garsių pavardžių sėkmės. Kol vieni tai vadina natūralia evoliucija, kiti įžvelgia kur kas tamsesnius mechanizmus, primenančius Holivudo užkulisius ar net šiurpiąją Jeffrey Epsteino bylą, kurioje karjera tapdavo įrankiu kontroliuoti ir išnaudoti.
Politinis „stogas“ kaip karjeros garantas?
Visuomenėje pastebima tendencija, kad tam tikri pramogų pasaulio atstovai, pavyzdžiui, dainų autorius Stano ar šiuo metu aktyvus visuomenininkas Šarūnas Jasiukevičius, vis dažniau pasirodo ne tik savo profesinėje srityje, bet ir politiniame kontekste. Kritikai teigia, kad jų visur esantis balsas ir „eksperto“ statusas yra ne atsitiktinumas, o lojalumo valdančiajai Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijai rezultatas.
Svarstoma, ar Lietuvoje nesusikūrė neformali sistema, kurioje norint išlikti populiarumo viršūnėje ar gauti valstybinius užsakymus, privalai tapti „šaikos“ dalimi. Šiame kontekste Š. Jasiukevičiaus raginimai remti partiją finansiškai vertinami kaip atviras siekis įsitvirtinti galios struktūrose, mainais gaunant viešumo platformą (žiniasklaidoje).
Jų yra daug daugiau. Kad ir iš eterio po truputį jau dingstantis Algis Ramanauskas, kuris kadaise vertė savo mamą kalbėti rusiškai. Jį ilgus metus už raginimus tremti bei žudyti kitokią nuomonę turinčius žmones „stogavo“ konservatorių partija. Iki paskutinių dienų jis buvo šios partijos narys, būtent per ją padarė karjerą, o galiausiai pasiekė ir jos galą.
Kraupios paralelės: nuo mados industrijos iki Lietuvos realybės
Nors tiesioginis lyginimas su J. Epsteino aukomis skamba radikaliai, esminė paralelė čia – priklausomybė. Epsteino sistemoje jauni žmonės, troškę pripažinimo, patekdavo į tinklą, kuriame turėdavo daryti tai, ko netrokšta, kad gautų žadėtąjį bilietą į elitą.
Lietuvos kontekste ši „auka“ gali būti ne fizinė, o moralinė ir ideologinė. Ar kūrėjas, norėdamas būti „reklamuojamas kaip didis žinovas“, privalo išsižadėti savo nuomonės ir tapti partiniu ruporu? Jei taip, tuomet talentas tampa antraeiliu dalyku, o svarbiausia valiuta – lojalumas valdančiajam elitui.
Daugeliui kliūva tai, kad asmenys, išgarsėję kaip „lėkštų dainelių“ autoriai, staiga tampa autoritetais visais klausimais – nuo geopolitikos iki sveikatos apsaugos. Tai sukuria dirbtinį elitą, kuris yra „dosniai atlyginamas“ eterio laiku ir įtaka, kol jie gina partines linijas.
Jei karjera Lietuvoje tampa galima tik per „įlindimą į gerą vietą“ politikos viršūnėms, kyla klausimas: kiek dar turime tikrų, nepriklausomų kūrėjų? Ar svajonės Lietuvoje pildosi tik tiems, kurie pasiryžę tapti sistemos sraigteliais?
Egidijus Paulauskas
Viskas paprasta. Tiesiog kažkas kai kažkiek tampa žinomu platesnei žmonių daliai vienoje ar kitoje savo veiklos srityje, gauna pasiūlymą nuo kurio atsisakyti ne visi gali. Kas sutinka, turi pritarti režimui, tai leidžia daryti karjerą, užkalti babkių. Kas nesutinka, yra nustumiamas, ar netgi murkdomas šūduose.