Lietuva turi prezidentą, kuris Komunistų partiją paliko taip tyliai, kad net pati partija apie tai nežino. Toks jausmas, kad jis iš jos išėjo kaip iš vakarėlio: tyliai, paslapčia, neatsisveikinęs… ir dar pasiėmė partinį bilietą „ateičiai“.
Jeigu rytoj Kinija paskelbtų: „Nuo šiandien – pasaulinis komunizmas!“, Nausėda išeitų į balkoną, suplevėsuotų raudonu šaliku ir šauktų: „Pagaliau! Kur jūs buvot?! Aš čia nuo 88-ųjų sėdžiu, esu partinis iki kaulų smegenų, o jūs tik dabar atėjot?!“
Ir tai ne šiaip kokie gandai – tai faktai! 1988 m. Nausėda pats, savo rankele, pateikė paraišką stoti į partiją. O partinį bilietą gavo birželį, kaip vasarinę „komunistinę dovaną“. Kiti tuo metu stojo į eilę prie bananų, o jis – į partiją.
Sakysit – visi taip darė. Tokie laikai buvo. Karjera. Maistas tik su talonais. Tik va, problema: šulinių dangčiai dabar valomi nuo LTSR ženklų, bet nei vienas politikas nenusivalo senų „profesorių“ titulų, gautų už pasisėdėjimus prie raudonos vėliavos.
Vienas iš pavyzdžių – Vytautas Landsbergis – profesorius nuo tarybinių laikų. Tai gal ir jo diplomą reikia su šulinių dangčiais kartu nušveisti? Ar bent jau „upgrade’inti“: „Tarybinis profesorius 2.0 – dabar be komunizmo, o su griežta nuomone apie vatnikus!“
Vytautas Landsbergis, dar tais laikais, kai plunksna buvo svarbesnė už mikrofoną, rašė garsų laišką, kuriame dėkojo Raudonajai armijai už tai, kad ji, jo žodžiais tariant, „išgelbėjo mane ir mano mamą”. Tai buvo laikai, kai tokie laiškai galėjo atverti duris į karjerą, o gal tiesiog padėti gauti papildomą pusmaišį cukraus.
Tačiau Landsbergis, kaip senas estrados atlikėjas, žino, kaip valdyti klausytojus. Jis ne vieną kartą komentavo, kad šie žodžiai buvo rašomi istorinėje situacijoje, kai aplink net žuvėdros giedojo internacionalą. Ar tai – pakankamas pasiteisinimas? Spręskite patys. Bet viena aišku – jei jau istoriją atverčiame, tai ir laiškus reikia skaityti nuo pradžios iki pabaigos – net jei kai kurie puslapiai primena tarybinį anekdotą.
O jeigu jau apie tarybinius laikus prakalbome, nereikėtų pamiršti ir seno gero posakio: „Vlast meniajetsa, nado meniat šapki.“ Kitaip tariant – „keičiasi valdžia, keisk ir kepurę”. Kai kurie politikai šį principą yra įvaldę geriau nei mados žurnalai.
Beje, galėtume pakalbėti ir apie dar vieną aktyvų veikėją – Liną Linkevičių – „Komjaunimo Tiesos“ tuometinį uolų autorių, kuris anuomet rašė taip karštai, kad net partijos sekretoriai šluostėsi ašaras iš pasididžiavimo. Bet gal šiam kartui pakaks – kiekvienas turi savo raudonąją praeitį. Vieni ją slepia stalčiuje, kiti – suremontuoja, nudažo moderniai ir paverčia nauja politine platforma. Kaip sakoma, naujos kepurės – senos galvos.
Kaip pasakytų komikas Klajumas: „O visa kita? Bl*at, kaip nors susitvarkysim. Mes su vyrais galime juos tiesiog nužudyti – na*hui”.
Jūsų Štirlicas