Profesorius Dovidas Katzas pasidalino nuoširdžiu sveikinimu litvakei Faniai, kuriai suėjo 96 metai, ir kuriai Kubiliaus vyriausybės laikais Lietuvos prokuratūra buvo iškėlusi baudžiamąją bylą už “genocidą” – kad ji, pabėgdama iš Vilniaus geto, pasitraukdama į mišką, gyvendama bunkeryje ir veikdama kaip antinacinio pasipriešinimo ryšininkė, “vykdė genocidą”.
Tai yra, kai naciai vykdė genocidą, kuris turi Holokausto vardą, ji, kaudamasi už išlikimą ir savo Tėvynę, neva vykdė genocidą. Nes kovėsi prieš nacius.
Tai, jog asmuo, kurį norėta sunaikinti, išgyveno šitokį garbingą amžių, ir net ir šiandien, kaip praneša prof. D. Katzas, ji veda ekskursijas į bukerį, kuriame teko veikti pogrindžio sąlygomis, kovojant prieš nacius, užpuolusius Lietuvą – tai mūsų valdžiukės mąstyme yra “genocidas”. Tai yra mokslininkų vadinamas “antrinis Holokaustas”, kuris pasireiškia tokiuose necivilizuotuose ir nekultūringuose kraštuose, kaip Lietuva, kur iki šiol madinga neigti nacių nusikaltimus, ir aukštini kolaboravusius asmenis.
Kur nerengiamas disertacijos gynimas, iš viso pažeidžiant visus įmanomus aukštojo mokslo įstatymus, vien dėl to, jog Akademinei etikai vadovauja nacistinių pažiūrų asmuo (Seimas jam liepė nešdintis iš tokio posto su tokiom pažiūrom), o universitete yra nacių kolaborantų vardo auditorijos, kabo atminimo lentos. Laisvoje ir nepriklausomoje Lietuvoje moksle įvedama cenzūra, ir neleidžiama gintis disertacijos, nenurodant jokios priežasties – vien dėl to, jog joje rašoma apie žydus ir Holokaustą, taip pat apie pokario miško brolių nusikaltimus, bei nevykusius bandymus jų suėmimą prilyginti “genocidui”, kaip kad buvo bandoma tai daryti ir su gimtadienį švenčiančia gerbiama Fania.
Šių eilučių autorė apie 2000 metus pati yra bendravusi su partizane Fania, kuri atvirai pareiškė, jog buvo ir yra komunistinių pažiūrų, o tai lėmė patirtis, kai ji buvo uždaryta į Vilniaus getą sunaikinimui, kai bėgo ir kai kovėsi su naciais. Tada dar buvau gerokai ultradešiniųjų auklėjimo paveiktomis smegenimis, ir man buvo sunku klausytis, ką ji kalba. Mano draugai austrai, kurie savanoriavo Vilniaus Gaono Žydų muziejuje, ramiai atsakė, jog Lietuvos mokyklose, matyt, buvo kurstoma prieš žydus, aukštinami naciai, todėl mano tokia ir mąstysena, ir kad laikui bėgant, aš suprasiu, kokia yra istorinė tiesa.
Kartą talkinau šiam muziejui kaip vairuotoja, ir teko lankytis pas kitą Holokausto auką – Rozą, kuri buvo išvaduota iš antro – mirties lagerio, į kurį buvo perkalta iš pirmojo lagerio, ji tada buvo vaikas, ir ji nieko nekaltino. Mums apsilankius su Holokausto tyrinėtoja Rūta, Roza neaukštino ir ją išgelbėjusių sovietų, tiesiog pasiūlė sėstis prie vaišėmis nukloto stalo.
“Mano šeimos buvo 28 žmonės, visus sunaikino naciai, likau aš viena,” rašė ji atsiminimų knygoje. Ten tebuvo pusė puslapio. Ji paaiškino, jog labiausiai nemėgsta žydų, kuriuos augino lietuviai įvaikinę, jie gavo išsilavinimus, vedė, dirbo, o po Austrijos kompensacijų paskelbimo, jie staiga “prisiminė esą žydai”. Roza tokių galimybių neturėjo, nes sovietmečiu kažkodėl žydai buvo niekinami, daugelis jų veržėsi išvykti į Izraelį dėl paniekinamo požiūrio į juos”.
Tą dieną, pamenu, sujudėjo visas pamatas, kurį man statė “Lietuvos mokykla”, tai įvyko 2003 metais. Mokiausi jau 4-ajame universiteto kurse, o mano žinios apie Lietuvos žydų žudynes, kaip supratau, buvo likusios nulinėmis. Tai buvo tuščia spraga mano išsilavinime – o buvau baigusi prestižine laikomą Lietuvos gimnaziją!
Dar aplankėme Kėdainiuose šeimą, kuri papasakojo apie Rokiškio žydų skerdynes, kai žudė 16-mečiai “baltaraiščiai”, žudė net klasiokes, drauges, nes jos buvo turtingos. Mano abudu seneliai iš mamos pusės – nuo Rokiškio, pamenu, man faktiškai ėmė “trūkti oro”, ir aš sušnabždėjau: “Tai kodėl man niekas šeimoje to nepasakojo?” Pamenu, paklausiau brolio, ar jis ką girdėjo, šis atsakė, jog senelis yra minėjęs, jog “buvo labai baisu”.
Tačiau senelis tada mokėsi kunigų seminarijoje, ir savo klasiokų, draugų žūties nematė, tik girdėjo apie tai, ir jam buvo skaudu. Pas mano senelio tėvą, mano prosenelį, turtingiausias Rokiškio žydas atvežęs visą savo turtą, ir paprašęs pasaugoti, mano prosenelis atsakęs: “Gaila man tavęs labai, ir jeigu jus dėl šito žudo – pagalvok, tai dabar juk ateis jie ir manęs”. Šita istorija rodo, jog ne visi lietuviai dalyvavo žydų žudynėse, tačiau ir padėti pasaugant turtą bijojo – lietuvis bijojo lietuvio – žudiko (žydšaudžio)!
Šitai sužinojau 2009 metais, kai aplankiau savo senelio vyresniųjų brolių iš pirmosios santuokos sūnus, jie ir papasakojo. Mano senelio sūnėnai buvo vyresni už jį, vadindavo jį broliuku.
Kai po tos išklausytos Rokiškio žydų išžudymo istorijos sustojome kavinėje pavalgyti, ir man muziejaus darbuotoja užsakė cepelinų, man tesinorėjo vemti, nes mačiau tas duobes, į kurias klasiokai vertė klasiokes. Pylė ant jų kalkes. Kalkių duobės kilnojosi. Vietos Rokiškio gyventojai 1990 metais atsisakė leisti pastatyti paminklą “laisvės kovotojams”, raštu paliudiję, jog kai kurie jų – žydšaudžiai. Paminklas buvo pašalintas. Ne visur Lietuvoje lietuviai buvo tokie sąžiningi. Daug kur pakelės ir miestų aikštės puošiamos žydų žudikų, nacių kolaborantų vardais, o mokiniai mokomi šlovinti mūsų tautos išgamas – šaltakraujus žudikus.
Kai 2013 metais man Algirdas Paleckis pasakė “deja, Kristina, sugrįš fašizmas”, aš netikėjau. Algirdas Paleckis – vienintelis politikas, kuris Prancūzijoje ieškojo mano dingusios dukterėčios, ir į jo paklausimus Prancūzijos politikai atsakė, nes, paaiškėjo, gerbia Algirdą – čia tik Lietuvoje negerbiami senos, diplomat, politikų giminės palikuonys. Algirdo senelis gelbėjo lietuvių tremtinių vaikus nuo Laptevų jūros, išgelbėjo 200 gyvybių. Algirdas yra gimęs Šveicarijoje, o kalba laisvai prancūziškai, nes baigė Prancūzijoje mokyklą.
Kaip galima taip šlykščiai ir nuolat pulti A. Paleckį, jeigu jis padėjo gelbėti vaiką? Kas išgelbėjo vieną žmogų – išgelbėjo visą žmoniją – rašoma Jad Vašem išduodame rašte Pasaulio Tautų teisuoliams. O kiek teisuolių, kurie gelbėjo vieni kitus, mes turime Lietuvoje? Tikrai, daugiau, negu žydšaudžių…negu pokario miškinių, ir lietuvių stribų.
Šiandien mes girdime, jog Ukrainoje galėjo būti panaudotas cheminis ginklas. Neaiškus karas, kai vyriausybės pajėgos apšaudo valstybės teritoriją, nuolat bandomas pavaizduoti kaip “Rusijos karu prieš Ukrainą”, nors Ukraina šiandien vieno parlamentaro lūpomis pareiškė, jog ji kariauja prieš Rusiją, todėl nori ir esą dėl Ukrainos vykdomo karo prieš Rusiją (nes esą siekiama atsikariauti Krymą) turi teisę susprogdinti Rusijos tiltą į Krymą. Tokie pareiškimai rodo, jog yla lenda iš maišo.
Delfio propagandistas plyšaudamas rėkauja, jog tai, kad Ukrainos SOP galėjo naudoti cheminį ginklą prieš taikius gyventojus (o vaizdo įrašuose aiškiai visi galime matyti JTO uždraustas fosforo bombeles…) viskas melas. Turi atidirbti Judo grašius už premiją.
Kodėl rašau “valstybės priešo” portale? Todėl, kad byla jam buvo sufabrikuota, o aš, kaip Irkustke palaidotos tremtinės proanūkė, manau, jog jeigu Lietuva yra laisva, demokratinė ir kitokia valstybė, mes turime turėti nuomonių įvairovę.
Netikėkite kliedesiais, jog naciai buvo mūsų draugai, ir jie būtų davę Nepriklausomybę. Jų planuose šita teritorija turėjo likti tuščia, tai buvo numatyta kaip vokiečių “Lebensraum”. Netikėkite, jog “trėmė tik žydai ir rusai”. Jeigu ne du skundikai lietuviai ir ne kiti du stribai lietuviai, mano garbaus amžiaus prosenelė būtų atgulusi amžino poilsio Panemunėlio kapinėse, o ne kažkur Irkutske, toli nuo savųjų…Vieną stribą lietuvį mano močiutė dar ilgai susitikdavo autobuse Šiauliuose, ir minėjo, nebūdavo kur akių dėti matant tą išgamą. Jis buvo grynakraujis lietuvis, ir jo užsiimti nusikaltimu – tremti lietuvius – niekas nevertė. Juk galėjo nekreipti dėmesio į skundikus – lietuvius, išnagrinėti klausimą kitaip. Tačiau jie tremti norėjo. Juk atliko didžiulė sodyba, skrynios, spintos, galų gale, šaukštai, puodeliai. Patalynės.
Kodėl tremtinių proanūkė negali atjausti žydų – juk tremtis buvo tęstinis mūsų Lietuvos teritorijos tuštinimas, pirma viena tautybė (juos žudė), paskui jau lietuvius trėmė, o ir šaudė miškiniai judošiai, neseniai dar visiškai garbinti už absoliučiai nekaltų asmenų šaudymus…O juk visi jie nužudyti, arba išvežti – buvo Lietuvos vaikai, Lietuvos gyventojai.
Pagarba Faniai, nes ji kovėsi ne tik už save, bet ir už mus visus, kad išliktų Lietuva ir būtų kur gyventi tiems, kurie išliko gyvi po karo. Tokia yra istorinė tiesa. Nepaisant visos tos skaudžios trėmimų istorijos, kurios niekas neneigia, nes kiekvienoj giminėj yra po tremtinį.
Mano senelio brolis nužudytas Rešiotų lageryje, jis priklausė karinei kontržvalgybai, kovojo prieš raudonuosius antivalstybininkus.
Tačiau yra vienas bet apie “pogrindininkus”. Jie turėjo idėjas, už kurias kovojo, ir tai buvo visų pirma išnaudojamų darbininkų teisių gynimas. Tiek tarpukariu, tiek šiandien Lietuvoje yra įvestas vergų darbas. Tiek tarpukariu, tiek šiandien yra darboviečių, kur žmonės dirba po 16 valandų, apmokant tik pusę pradirbto laiko. Visiškai atleistina ir suprantama tik tie darbai, kur ūkiuose visa parą reikalinga pagalba – tačiau darbininkas gauna kambarį, maistą, ir atsilyginama normaliomis algomis (ūkininkai jau moka apie 800-1000 eurų už mėnesį.) Tarpukariu ūkininko “bernai” gyvendavo kartu, tačiau gaudavo visa aprūpinimą ir geras algas. Tik ūkio sritis buvo ir išliko humaniška. Gal todėl Lietuvos ūkis žlugdomas, – nes tai nesibaigiantys resursai, ir darbo vietos.
Jeigu nebūtų sužlugdytas žemės ūkis ir nebūtų skleidžiama propaganda, jog mūsų protėvių užsiėmimas yra gėdingas (jūs tik pasiklausykite, kaip paniekinamai kalbama apie melžėjas, kurios uždirba dvigubai daugiau už pasipūtusius advokato padėjėjus…), tai nebūtų ir tokios emigracijos. Beje, dėl ūkių žlugdymo Suvalkijoje dalis ūkininkų irgi buvo pasidavę į pogrindžio judėjimą, ir pasisakė prieš oligarchinį valstybės valdymą, mokesčių naštas ir masines varžytynes, kurios pradėjo vykti nuo 1930 metų, prieš tai pridalinus visiems kreditų, ir žadant, jog tikrai nereikės greitai atiduoti… O kuo ne panašiai viskas vyksta ir dabar?
Esu ne viename valstybiniame darbe dirbusi, ir yra tekę padirbėti ilgus viršvalandžius, už kuriuos absoliučiai nebuvo mokama. Kai pasipriešinau 14 valandų darbo dienai, mane iš karto pagrasino atleisti, liepė rašyti pasiaiškinimą, kodėl “pasišalinau iš darbo, juk 18 val. turėjo įvykti tėvelių vakaras”. Į darbą buvau atvykusi nuo 7:30, 15:30 baigiau darbo dieną (8 pamokas) ir išvykau namo…Kokį pasiaškinimą galėjau rašyti “Lietuvoje vergų darbas draudžiamas?” Nusispjoviau, ir nieko nerašiau. Tai traktavo kaip dar vieną “pažeidimą”. Tos vergovinės įstaigos – pagrindinės mokyklos – direktorė tebėra ta pati…Vėliau suklastoję “pažeidimus”, už akių nepranešę atleido, kai būdama vos 2-me teisės kurse, pati padaviau į teismą, ir jį laimėjau, tai vergovės diegėja turėjo man sumokėti 6300 litų. Visi turi kovoti ir nepasiduoti, o nr lenktis prieš vergvaldžius. Niekas – nei fizinio, nei protinio darbo darbuotojas negali dirbti po 14 valandų, nes para sutvarkyta taip, kad miegui skirta 8 valandos, darbui – irgi 8, o likusios 8 valandos yra skirtos žmogui, jam asmeniškai. Ir jeigu pažeidžiama šita trijų lygių dalių taisyklė – visuomenė išsigimsta.
Yra darboviečių, kur dalis algos mokama daiktais, maistu (UAB “Grūstė”, kurią tikrino Klaipėdos Darbo inspekcija, ir rado pažeidimus), yra darbų, kur mokama tik 25 proc. algos (Mūsų amatai, moka kaliniams vos po 100 eurų, nors “purtė” Seimo nariai, atrado pažeidimus – bet nieko, vergystė vykdoma toliau).
Kaliniai, begaudami po 100 eurų “algas”, neturi kaip samdytis advokatus, todėl didelė dalis jų skundų net nepasiekia teismų, nes yra blokuojama, juos įvergovinant. O kaip lengva tapti kalėjimo “klientu”, juk matėme per “antivalstybines” “bylas”: Žilvinui Razminui už kažkokių lapelių dalinimą skirta 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Tas pats Olegui Tytorenkai – ūkininkui, kuris neturi facebooko. Ganydamas bulius, analizuoja visuomenės kontroliavimo mechanizmus. Tai – labai pavojinga veikla. Nuteisti. Kalėjimu.
Ir kaip tarpukaryje, visi, kurie kalba apie šias negeroves, bandomi padaryti “valstybės priešais”. Tiek tarpukariu, tiek šiandien Lietuvą valdo oligarchai, stambusis kapitalas. Tarpukario Lietuvoje visus, kurie “neteisingai kalba”, grūsdavo į Varnių koncentracijos lagerį. Dabar gi yra Lukiškių ir kiti “kalėjimai”, kur net kelias dienas pabuvęs susmirdusiose “kamerose” žmogus apie Lietuvos demokratiją susidaro įspūdį visam gyvenimui.
Mes tiesiog einame tuo pačiu ydingu keliu, ir nebežinome, kaip išsikapstyti. Tiek tarpukariu, tiek dabar Lietuvos kariuomenė gyveno labai turtingai, ir visa laiką naudojo naratyvą “rusai puola”. Kai tarpukariu rusai “užpuolė”, tai Smetona juos pasveikino iš balkono. Šiandien būtų tas pats, nes mes turime Vienos 2011 sutartį, pagal kurią nuolat įsileidžiame Rusijos armijos inspektorius, kai mūsiškiai pažeidžia Rusijos oro erdvę arba teritorinius vandenis. Niekas nepasikeitė, ir giesmelė vis ta pati. Valdantieji kaip ir tarpukariu Smetona, ima “stipendijas” iš Rusijos: per brolius seseris, partijos rėmėjus, kurie metų metais bizniauja su Rusija. Kai įvyko tarpukariu valstybės perversmas, pirma telegrafavo į Maskvą Rusijos ambasada. Juk naudinga paversti valstybę oligarchų sambūriu, kad kita valstybė galėtų kritikuoti.
Šiuo metu Lietuva velkasi Europos Sąjungos gale: skurdas, žmonių neraštingumas, benamystė, masiška emigracija, panaši į evakuaciją siaubina visko mačiusius analitikus, minimali alga atsilieka nuo visų EU šalių, ir yra antra nuo galo – tai 400 eurų. Lenkijoje nuo sausio 1-osios dienos fiksuota net 500 eurų minimali alga. O tai visai nereiškia, kad Lenkijos darbdaviai tokią algą ir temoka, juk Lenkijos pasienis klesti – jau šiais metais per 3 mėn. fiksuota 100 mln. eurų išlaidų iš lietuvių…O dar tik pavasaris. Nuo šios sumos praturtėjo Lenkijos biudžetas, nes dalis pinigų nugulė kaip PVM…Lenkijos darbdaviai jau senokai siūlo lietuviams darbo vietas pasienyje…Ir tikiu, kad yra kas sutinka dirbti už 100 eurų didesnę alga, ir dar maisto kainos ten 3 kartus mažesnės…
Šie apmąstymai būtini sveikinant Fanią – nes ji kovojo už geresnę visuomenę, ir geresnę Lietuvą, ir labai gaila, kad geresnės Lietuvos šiandien ji negali matyti, ir tai yra gėda. Tai yra oligarchinė ir nustekenta Lietuva, iš kurios pabėgo geresnio gyvenimo, ir tiesiog duonos kąsnio ieškoti apie 1 mln. žmonių, o tie, kurie liko, žiauriausiais būdais persekiojami, kurpiant pastaruoju metu netgi facebooko komentarų, ir tai, iš sukurtų netikrų paskyrų – bylas.
Tačiau neigti antinacinius kovotojus tokius kaip Fania gali tik vaikai. O istorija ir pasikartoja, jeigu vaikai jos neišmoksta.
Kristina Sulikienė
Uztenka autorei varyti propaganda, laikas sustoti?
Keli klausimai, kodel lupdazius pasiimti iseinant is geto buvo siai moteriai svarbiausia?
Ka veike miske su savo meile su kuria susipazino ten?
Kodel nepasakoja apie apiplesimus kaimu ir pavieniu pravaziuojanciu zmoniu, kokie besirdziai jie tie misko banditai buvo?
Kokia teise jie tai turejo ir kodel neiskeltos bylos misko chuliganams ir banditams lietuvzudziams?
Kokia teise si moteris turejo varyti svetimos salies propadanda Lietuvoje pries Lietuvos valstybe?
Kodel leidziami antivalstybiniai mokymai ir antilietuviu bendruomenes Lietuvos valstybeje?
Kokia Lietuvos ligonine buvo susprogdinta vokieciu su visais ligoniais, kodel nera duomenu bet melas toliau tesiamas pasaulyje?
Kodel nepapasakoja si moteris kokias privilegijas ji turejo sauletoje komunistineje Lietuvoje?
Kokiose parduotuvese buvo prekinamasi ir kokias spec uzsieniniais produktais buvo aprupinta si moteris kaip komuniste?
Kodel nepapasakoja kad ji neaugino savo vaiku ir jai rupinimasi vaikais neduota? Kas augino jos vaikus?
Kodel nepapasakoja ji kodel neisvyksta ji is Lietuvos i Izraeli? Kokios nostalgijos ja laiko ir kodel nedirba ji Lietuvos saliai o Izraelio interesams?
Padorumo ir nusikaltimu butu lietuvos pilieciams delei reiketu uzdaryti visa ta idis sirsalyna Vilniaus centre ir padovanoti visa rasvedyba Izraeliui uz gera suma.
Sveikiname su apdovanojimais už Kaniūkų kaimo gyventojų sunaikinimą.
Autore uzmerkia akis it tai.