Patiko? Pasidalinkite!

Žemaičiai nuo seno žinomi kaip artimiausi lietuvių broliai, kurie niekada lietuvių neišdavė ir bėdai esant visada jiems padėdavo. Tai tiesiog broliškos ir neatsiejamos tautos.

Žemaičius vėliausiai Europoje pakrikštijo ir nesvarbu, kad tai buvo padaryta tų pačių Lietuvių „pagalba”. Žemaičiai turi savo kalbą, žemę, tradicijas, papročius ir savitą charakterio būdą.

Žemaičiai nuo seno buvo minimi kaip atskira tauta, tai byloja ir pilnas LDK pavadinimas:

Pilnas pavadinimas pagal Lietuvos statutą (XVI a.) – Didžioji Lietuvos, Rusijos ir Žemaitijos kunigaikštystė (rusėn. Великое князство Литовское, Руское, Жомойтское и иных).

Žemaičiai nenori nuo Lietuvos atsijungti, nes jeigu atsijungtų, tai iš Lietuvos liktų tik Vilnius su savo žemėmis (Vilniaus rajonas). Todėl apie skaldymą ir atsijungimus negali būti nei kalbos, juk pagarba žemaičiams yra privaloma!

Durbės mūšis, Saulės mūšis, Apuolės ir dar smulkesnių mūšių, kuriuose žemaičiai atidavė savo gyvybes prieš kryžiuočius, vardan laisvės išsaugojimo.

Lietuviai kaip buvo, taip ir išliko parsidavėliais ir tai jau, turbūt, yra įgimta genetiškai. Parsidavė lenkų ponams, „prakniso” dalį Lietuvos, po to Žemaitiją pervadino į Lietuvą

Žemaičiams svarbu yra tautybė ir pagarba protėviams. Svarbu yra pabrėžti tai, kad žemaitis – tai ne tik vietovės pavadinimas, tai yra dvasinis ryšys su protėviais.

Du užsispyrę žemaičiai Viktoras ir Vaidas sugalvojo būdą, kaip įrašyti į lietuvišką pasą įrašą – ŽEMAITIS.

Žemaičiams, norintiems pasivadinti žemaičiu, siūlome šį dokumentą metrikacijos skyriuose pateikti kaip pavyzdį, kad netektų laukti keletą savaičių atsakymo.

Lietuvių kalbos komisija dėl vardo Žemaitis pase.jpg

BV inf.


Patiko? Pasidalinkite!