Vaidas Žemaitis. Helovynas – lietuvio savigarbos atspindys

Važiuojant per kaimus ir miestelius supratau, kodėl Lietuvai tenka „ubago kepurė“. Atlyginimai maži, ekonomika „ant popieriaus“ auga, bet realybėje žmonės priversti išvykti uždarbiauti į užsienį.

Ir kaip jūs manote, kuo visa tai galėtų būti susiję su „helovynu“? 

Helovynas – tai visiška svetimybė, tuštybė ir beprasmybė, kurią lietuviai per labai trumpą laiką įsisavino ir švenčia kaip tradicinę šventę.

Helovinas (angliškai hallow – pašventinti) – tai tradicija, paimta iš JAV, nūnai jau įsigalėjusi Vakarų kultūroje. Pirmykščiai papročiai, visi tie ryšiai su magiškais – satanistiniais kultais, keltų kunigų (druidų) praktikuojamu spiritizmu (kontaktais su mirusių sielomis), o taip pat žmonių aukojimu mirties dievybės garbei.

Lietuviai tūkstančius metų buvo pagonimis, po to parsidavė krikščionybei, o šiandien jau švenčia satanistines šventes ir tame nemato nieko blogo. Tai rodo, kad lietuvio mentalitetas ir savigarba yra sunaikinti. Švęsdami svetimas šventes, jie atsisako savo kultūros, papročių, tradicijų.

Tiesiog patys žmonės pavirto į „nieką“. Pavertus žmoniją į mankurtų bandą, ją daug lengviau valdyti. Bet ar būtina viskam pasiduoti?

Pasirodo, kad žmonės nebevertina tikrų vertybių, tradicijų, jas pakeisdami lengvesnėmis tuštybėmis. Mirusiųjų dieną jie pavertė satanistine pasilinksminimo diena ir tai jau tampa kaip norma, kaip tradicija.

Vykstant per kaimus ir miestelius galima pamatyti krūvas išpjaustytų moliūgų su juose degančiomis žvakutėmis. O ar nors vienas susimąstė, ką ši satanistinė šventė reiškia?

Vienu žodžiu, galima konstatuoti faktą, kad lietuviai tiesiog patys nebegerbia savęs, todėl šiandieninė ekonominė situacija yra pačių lietuvių kaltė.

Ar pastebėjote, kad Lietuvoje labiausiai ši šventė švenčiama Švėkšnos miestelyje, kuris net paskelbtas helouvyno sostine? Bet jiems tai yra atleistina, todėl, kad Švėkšnos miestelis garsėja joje esančia psichiatrine ligonine…