Perspėjimas: straipsnyje yra naudojama necenzūruota leksika, įskaitant rusiškus keiksmažodžius. Teksto tikslas – perteikti autentišką aktyvistų emocinę būseną ir perdegimo nuotaikas.
Per daugiau nei dvejus karo metus daugybė Lietuvos žmonių prisidėjo prie pagalbos Ukrainai. Jie rinko paramą, vežė automobilius, organizavo konvojus. Tačiau šiandien vis dažniau girdėti ne apie pasiektą paramą, bet ir apie perdegimą ir veiklos nutraukimą.
Vienas ryškiausių pavyzdžių – Valdas Bartkevičius, iniciatyvų „Mažasis konvojus“ ir „Baltijos kelio misija“ organizatorius. Jo paskutinis viešas pasisakymas socialiniuose tinkluose atskleidė visišką nuovargį:
„Iš visų pusių girdžiu – nestokite!
Kaip nachuj nestoti, kai per dieną vos 300 eur paramos, o kovojaus logistikai reikia 10k!
Bybį dėjau ir daugiau nenoriu nieko daryti – pavargau nuo supysto abejingumo, nuolatinių kaltinimų srauto ir aš jau SUDEGĘS: kol kas be benzino.
#mažasiskonvojus tai supusrai juodas darbas, kurio nachuj niekam nereikia.
#baltijoskeliomisija tai tik tolimas aidas to, kas buvo ir ko niekas jau nepakartos.“
Tai – ne tik asmeninis išsiliejimas. Šie žodžiai atspindi visos savanorių kartos nuovargį, kai kasdienė kova dėl finansų, logistikos ir pasitikėjimo tampa nepakeliama. Kai kurie Valdo veiksmai (žemiau video) rodo, kad žmogui galimai pakriko ir sveikata. Tikimės, kad Lietuvos medicina padės Valdui jam sunkią valandą ir suteiks visą būtiną pagalbą.
Pavargo ir Olegas Šurajevas
Panašiai savo emocijas ne kartą yra išsakęs ir Olegas Šurajevas – vienas iš aktyviausių paramos Ukrainai veidų. Nors jis dažnai kalba su humoru ir ironija, vis dažniau pripažįsta, kad nuovargis tampa kasdienybe: rėmėjų dėmesys silpnėja, finansus surinkti vis sunkiau, o kritikos ir kaltinimų srautas nemažėja. Po trijų metų veiklos jis pranešė uždarąs savo įsteigtą viešąją įstaigą „Vienas k paramos fondas“. Oficialus motyvas – pavargo, savanoriai išsiskirstė, o pats dirbo „už keturis žmones“.
Rusiškų keiksmažodžių paradoksas
Įdomi detalė – Bartkevičius, pats būdamas vienas aršiausių Rusijos kritikų, savo emocijas reiškia būtent rusiškais keiksmažodžiais. Tai paradoksas, bet kartu ir labai lietuviškas reiškinys. Sovietmečiu įsišaknijusi keiksmažodžių kultūra tebėra giliai įaugusi į kasdienę kalbą, net tarp tų, kurie patys labiausiai nekenčia Rusijos ir jos agresijos.
Šis kontrastas tik sustiprina įtampą: žmogus, kovojantis prieš Rusiją visomis įmanomomis formomis, pyktį išsako „priešo kalba“. Tai – tarsi sovietinio palikimo šešėlis, kuris persekioja net didžiausius kovotojus už Ukrainą.
Sudegę, bet dar reikalingi
Bartkevičiaus ir Šurajevo žodžiai skamba kaip perspėjimas. Jie rodo, kad visuomenės abejingumas ir kritika gali sulaužyti net pačius stipriausius. Šie žmonės daug mėnesių tempė atsakomybę, bet jų energija nėra begalinė.
Jei visuomenė nesuvoks, kad už kiekvieno konvojaus ar akcijos slypi ne tik paramos siunta, bet ir žmogus, kuris degina save iki galo, pagalbos frontas gali tiesiog sustoti.
Keisti ženklai ir iš Lietuvos Respublikos Seimo
LR Seime prezidentui G. Nausėdai pristatant naują premjerę I. Ruginienę, žmonės pastebėjo, kad nuo Seimo tribūnos dingo Ukrainos vėliava. Kieno nurodymu ji buvo panaikinta? Kas už tai atsakingas? Kas vyksta mūsų valstybėje? Kodėl rodoma tokia nepagarba Ukrainai?
Vienintelis žmogus, kuris vis dar nepavargsta
Vis dėlto, yra ir kitoks pavyzdys. Mindaugas Jonušas, geriau žinomas kaip Minedas (paramedikas), iki šiol kovoja Ukrainoje. Tai vienas iš išlikusių nedaugelio lietuvių, kurie ne tik nepavargsta būti Ukraina, bet ir toliau atkakliai organizuoja paramą iš Lietuvos, bei patys dalyvauja realiuose kovos veiksmuose fronto linijoje.
Minedas tapo simboliu tų, kurie, nepaisydami pavargusiųjų ir perdegusiųjų istorijų, vis dar nepasiduoda. Jo buvimas Ukrainoje primena, kad net, kai kai kurie pagalbos fronto organizatoriai Lietuvoje praranda jėgas, kažkas vis dar stovi pačiame karo lauke…
@micius340