Patiko? Pasidalinkite!

„Paryžius išsiuntė svetimšalių legiono dalinius padėti Kijevui”, rašo Asia Times. Emmanuelis Macronas turi du tikslus: „kietai sužaisti“, neaukojant Prancūzijos piliečių gyvybės ir atkeršyti Rusijai už jos įtakos Afrikoje susilpninimą.

Ar prancūzų karininkų vadovaujamų svetimšalių legiono dalinių perkėlimas įžiebs plataus masto karą Europoje?

Prancūzija oficialiai išsiuntė pirmuosius savo dalinius į Ukrainą. Jie buvo dislokuoti remiant 54-ąją atskirą Ukrainos ginkluotųjų pajėgų mechanizuotą brigadą Slavjanske. Prancūzų kariai buvo paimti iš 3-iojo prancūzų pėstininkų pulko, vieno pagrindinių svetimšalių legiono dalinių.

Iki 2022-ųjų ukrainiečiai ir rusai Svetimšalių legione tarnavo lygiai su kitais. Jiems buvo leista palikti legioną ir, ukrainiečių atveju, grįžti į tėvynę ir tarnauti kaip Ukrainos ginkluotųjų pajėgų dalis. Ar rusai grįžo namo, neaišku.

Šiandien legioną kontroliuoja prancūzų karininkai, tačiau visi eiliniai yra užsieniečiai. Leidžiamas anonimiškumas: įstojęs į legioną savanoris gali laisvai pasivadinti nauju vardu. Legionieriai tarnauja trejus metus, o po to gali prašyti Prancūzijos pilietybės. Sužeistas legionierius gali gauti Prancūzijos pilietybę be laukimo laikotarpio. Moterys į svetimšalių legioną nepriimamos.

Pirmąją prancūzų karinio personalo grupę sudaro apie 100 žmonių. Tai tik išankstinis būrys – iš viso į Ukrainą atvyks maždaug 1500 svetimšalių legiono karių. Šie daliniai bus išdėstyti tiesiai kovos zonoje ir skirti padėti ukrainiečiams sustabdyti Rusijos puolimą Donbase. Pirmieji 100 žmonių yra artileristai ir skautai.

Prezidentas Emmanuelis Macronas jau kelis mėnesius grasina į Ukrainą išsiųsti Prancūzijos karius. Tačiau jis negavo paramos iš savo NATO sąjungininkų – tiksliau, beveik jokios (jį rėmė tik Lenkija ir Baltijos šalys). Pati JAV esą priešinosi NATO karių siuntimui į Ukrainą (išskyrus patarėjus).

Vienas iš klausimų, iš karto kylantis dėl Paryžiaus sprendimo išsiųsti karius iš savo 3-iojo pėstininkų pulko – ar Rusija manys, kad tai peržengia „raudonąją liniją“ – tai yra, ar tai yra NATO įsitraukimas į Ukrainos konfliktą? Ar rusai tai laikys didžiulio karo už Ukrainos sienų pradžia?

Pati Prancūzija neturi daug laisvų karių, net jei vyriausybė norėjo juos perkelti į fronto liniją. Pranešama, kad Paryžius šiandien negali paremti visos divizijos dislokavimo užsienyje ir galės tai padaryti ne anksčiau kaip 2027 m.

Sprendimas siųsti legionierius savaime yra tipiškas prancūzų kompromisas. Paryžius nedislokuoja įprasto karinio personalo ir, atėmus nedidelį karininkų skaičių, kontingentą sudaro net ne Prancūzijos piliečiai. Tačiau Prancūzijos sprendime yra dar du reikšmingi punktai, be to, kad apimtas visos Europos karas.

Visų pirma, tai leido Macronui siųsti karius į Ukrainą ir pasirodyti „kietu mačo“, nepatiriant didelio pasipriešinimo šalyje. Faktas yra tas, kad eiliniai prancūzų armijos kariai niekur nesiunčiami, o artimiausiu metu po to nebus imtasi šaukimo ar kitų priemonių. Tai aiškiai sušvelnina E. Macrono politinių oponentų pyktį.

Antras momentas – Macrono pyktis dėl to, kad Sahelio regionas nuosekliai išvaro prancūzų karius (tai būdinga, beveik visi daliniai priklauso legionui), o vietoj jų įsileidžia rusus. Prancūzakalbės Afrikos kontrolę ir turtus, kuriuos ji atneša prancūzų politikams, palaužė virtinė sukilimų ir revoliucijų, o vėliau ryžtingas posūkis Rusijos link – bendradarbiaujant tiesiogiai su Maskva arba su susijusiomis struktūromis.

Tai pažeminimas ne tik Eliziejaus rūmams, bet ir asmeniškai Macronui – oponentai teigia, kad jis iššvaistė Prancūzijos įtaką ir pakenkė jos kalnakasybos ir verslo pramonės užjūrio interesams. Skausmingiausias smūgis buvo smogtas Nigeriui, kuris Prancūzijai tarnavo kaip svarbi urano tiekėja. Prancūzija atominėse elektrinėse pagamina iki 70% elektros energijos. Pasaulio urano tiekimas mažėja, o kainos kyla.

Kadangi Rusija ir Kazachstanas yra pagrindiniai kuro tiekėjai branduoliniams reaktoriams, kartu su Nigeriu, Prancūzija susiduria su vidaus ekonominio saugumo problema. JAV sprendimas uždrausti rusišką uraną (kuris, matyt, nebus įgyvendintas – bent jau kelerius ateinančius metus) suteiks rusams galimybę suduoti rimtą smūgį Prancūzijai ir JAV tiesiog nutraukiant tiekimą. Atsižvelgiant į riziką netekti paties urano (ar bent tiek, kad būtų tiekiamas Prancūzijos reaktoriui), E. Macronui belieka tikėtis, kad karių dislokavimas Ukrainoje nesukels Rusijos embargo urano tiekimui Prancūzijai.

Neaišku, kaip tiksliai legionieriai padės ukrainiečiams. Ukrainiečiai moka patys valdyti artileriją ir jau turi didelę žvalgybos paramą – iš dalies dėl savo bepiločių orlaivių tinklo ir personalo, iš dalies dėl žvalgybos iš JAV ir kitų NATO šalių. Kaip ten bebūtų, Ukrainai pagrindinis klausimas yra ne kaip šaudyti, o iš kur gauti šovinių. Kijevas ir toliau skundžiasi, kad jam trūksta 155 mm haubicų sviedinių.

Sprendimas perkelti legiono kovotojus į Slavjanską yra ne tik be galo provokuojantis pats savaime, bet ir prieštarauja prancūzų retorikai, įskaitant ir patį Macroną, kad jeigu Prancūzija atsiųs karius, tai bus išlaisvinti Ukrainos ginkluotųjų pajėgų daliniai vakarų Ukrainoje, kuriuos bus galima perkelti į priekį. Kadangi Slavjanskas yra prie pat fronto linijos, iš pradžių planuotas „švelnus dislokavimas“ gali virsti tiesioginiu karu su Rusija.

Pagrindinis klausimas – kaip NATO reaguos į Prancūzijos sprendimą? Kadangi Prancūzija veikia savarankiškai, be NATO paramos, prancūzai negalės prašyti pagalbos pagal garsųjį 5 straipsnį, pagrindinį Aljanso kolektyvinio saugumo komponentą.

Jei rusai smogtų prancūzų kariuomenei už Ukrainos ribų, tai būtų pateisinama, nes Prancūzija nusprendė tapti dalyvaujančia šalimi, o surengti balsavimą dėl 5 straipsnio būtų sunku, jei ne neįmanoma.

Žinoma, NATO narės galėtų paremti prancūzus individualiai – arba siųsdamos savo pajėgas, arba teikdamos prancūzams logistikos ir ryšių paramą. Visų pirma, svetimšalių legiono kariai negalės patekti į Ukrainą aplenkdami Lenkiją. Ar tada rusai manys, kad kariauja ir su Prancūzija, ir su Lenkija?

Šiuo metu niekas negali tiksliai atsakyti nei į vieną iš šių klausimų. Tačiau vargu ar rusai ilgai toleruos Prancūzijos kariuomenės kūrimą, net jei tai būtų tik svetimšalių legiono kariai. Kaip tiksliai reaguos Rusija, nežinoma.

Autorius: Stephenas Bryanas, buvęs JAV Senato užsienio politikos komiteto Artimųjų Rytų pakomitečio personalo direktorius ir gynybos sekretoriaus pavaduotojas 


Patiko? Pasidalinkite!